AUKLĖJIMAS - Maceina.lt

niška gyvenimo dalimi", o filosofija darosi „išorinis tautos žygis“ 17).
Tauta kuria naują visuomeninę santvarką, ir „kūrybinis tautiškumas“
tampa „tautos ir pasaulio politikos principu“ 18). Menas virsta tautos
ir menininko sąvaikos išreiška, o literatūriniai tyrinėjimai apima „poezijos
ir tautos“ 19) problemą. Ugdymas atsiremia į „kraują ir žemę“
20), o pedagogika darosi „nacionalpolitinio ugdymo moks*
las“ 21). Žodžiu, tautinis pradas šiandien įgyja tokios pat reikšmės,
kokios viduriniais amžiais turėjo religija, o renesanso metu žmogiškasis
individas. Tauta atsistoja vietoje Dievo ir vietoje asmens.
Iš tikro, šitoks tautos vertinimas yra naujas dalykas. Nė vienas
istorijos išsivystymo tarpsnis nebuvo tautos padaręs jungiamuoju gyvenimo
pradu. Viduriniais amžiais gyvenimas buvo teocentrinis: jį
jungė Dievas. Renesanso metu jis virto antropocentriniu: jį jungė
žmogus. Tuo tarpu dabar virsta etnocentriniu: jį jungia tauta (gr. tò
étnos). Šiuo atžvilgiu nacionalizmo laimėjimą Europoje galima laikyti
naujo tarpsnio pradžia. Bet ar jis iš esmės yra naujas? Ar tautos
virtimas gyvenimo centru reiškia visiškai kitokio prado įsigalėjimą,
kaip buvo renesanso pradžioje, ar gal tik senojo prado apsireiškimą
kitokiu pavidalu ir paskutinį jo išsivystymo tarpsnį? Visuotinis
susižavėjimas Italijoje ir Vokietijoje primena renesansiškąjį
susižavėjimą ir daugelį paskatina manyti, kad čia iš tikro esama naujos
dvasios ir naujų pagrindų. Nacionalizmas nevienam atrodo
tokia pat revoliucija žmogaus viduje, kokia buvo Krikščionybė senovei
ir renesansas viduriniams amžiams. Bet tai yra apgaulinga iliuzija.
Etnocentrinis gyvenimas nėra iš esmės naujo tarpsnio pradžia,
bet tik nuoseklus antropocentrinės pasaulėžiūros išsivystymas. Nacionalizmas,
nors kovoja prieš individualizmą ir komunizmą, savo pagrindais
atsiremia į tuos pačius principus, iš kurių buvo kilusios ir
šios dvi pastarosios srovės. Nacionalistinė pasaulėžiūra — drįstame
įrodinėti — yra logiška renesansiškojo antropocentrizmo išvada.
b. Antropocentrizmo pakeitimas etnocentrizmu
Renesansas savo esmėje yra antropocentrizmas par excellence.
Meniškas jo pobūdis, jo susidomėjimas klasikine senove buvo tik išviršinės
jojo apraiškos, kurių visų šaknys keroja nelygstamame žmo­
17) J. Hommes, Lebens- und Bildungsphilosophie als völkische und
katholische Aufgabe, 12, 137 p.
18) W. Sauer, Schöpferisches Volkstum etc.
19)
Volkstum“.
plg. žurnalo „Euphorion“ vardo pakeitimą į „Dichtung und
20) E. Krieck, Völkische Erziehung aus Blut und Boden. „Internatio*
nale Zeitschrift für Erziehungswissenschaft“ 3 sąs. 1933/34.
21) G. Giese, Begriff und Aufgabe einer politischen Pädagogik, „Neue
Jahrbücher ...“ etc.
221