Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Mūsų dienų nacionalizmas tęsia toliau liberalizmo pradėtą<br />
antropocentrizmo suformalinimą. Kaip liberalizmo pagrindas yra<br />
žmogaus individualumas, kaip socializmas atsiremia į žmogaus socialumą,<br />
taip nacionalizmas savo teoriją ir praktiką grindžia žmogaus<br />
tautiškumu. Tautiškumas taip pat nėra turinys, bet tik lytis, tik būsena.<br />
Tautiškumas yra formalinis žmogiškumo elementas. Šiuo tad atžvilgiu<br />
nacionalizmas yra viena antropocentrinio formalizmo apraiška,<br />
būtent: ta, kuri savo pagrindu laiko tautinę žmogaus būseną. Jis<br />
atsistoja šalia liberalizmo ir socializmo, pastarąjį savo realumu pralenkdamas,<br />
bet nuo pirmojo atsilikdamas.<br />
Etnocentrinė doktrina todėl savo esmėje yra ne kas kita, kaip<br />
nelygstamasis tautinės žmogaus būsenos teigimas ir vertinimas. Nuo<br />
nelygstamojo žmogiškumo teigimo per individualumą renesansas<br />
žengė iš vienos pusės į suabsoliutinimą socialumo (socializmas), iš<br />
kitos — į suabsoliutinimą tautiškumo (nacionalizmas). Nacionalizmas<br />
yra tiesioginė antropocentrinio suplokštėjimo išdava. „Savo<br />
visumoje jis yra ne kas kita, kaip pritaikymas tautinei sričiai dabartinio<br />
racionalizmo. Nacionalizmas visų pirma yra filosofinė klaida“<br />
29). Jis yra formalizmas, savo esmėje paneigiąs žmogaus turinį<br />
ir tuo būdu išsekinąs jo gyvenimą. Vėliau įrodinėsime, kad kaip tik<br />
dėl to nacionalizmo kelias yra kelias į subarbarėjimą.<br />
d. Nacionalizmas, kaip praktika<br />
Nelygstamas tautinės būsenos teigimas iš esmės yra nesuderinamas<br />
su tokiu pat nelygstamu kitų tautybių pripažinimu. Absoliutas<br />
gali būti tik vienas. Nelygstamai teigiama viena tautinė lytis<br />
negali pakęsti šalia savęs kitų nelygstamų lyčių, nes tuo būdu ji<br />
savaime išsižadėtų savo absoliutumo. Tai yra neišvengiama kiekvieno<br />
formalizmo pasėka. Kas suabsoliutina vieną kurią formą, tas<br />
tuo pačiu paneigia kitas formas. Liberalizmas, nelygstamai teigdamas<br />
individualumą, vieną individą sukėlė prieš antrą. J. Locke „kova<br />
visų prieš visus“ yra liberalistinio prado perkėlimas į pirmykščius<br />
žmonijos laikus. Socializmas, suabsoliutindamas darbininkų klasę,<br />
paneigė kitas klases, o komunizmo praktika jas visiškai išnaikino.<br />
Nacionalizmas, nelygstamai teigdamas tautiškumą, kursto vieną tautą<br />
prieš kitą, nes kiekviena, laikydama save absoliutine, tuo pačiu turi<br />
neigti absoliutumą kitai. Nietzsches antžmogis, Markso proletariatas<br />
ir Hitlerio rasė, yra nesocialūs, tiesiog plėšrūs padarai, kurie yra juo<br />
stipresni, tuo pavojingesni. Savosios individualybės teigimas, o kitų<br />
neigimas ir persekiojimas yra logiška išvada iš liberalistinių, socialistinių<br />
ir nacionalistinių principų. Liberalizme individas pavergia ir<br />
žudo individą, socializme klasė persekioja klasę, nacionalizme tauta<br />
29) P. Coulet, L’Eglise et le problèhie international, 59 p. Paris 1933.<br />
225
Change language