Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

ISSN 1392-7450
SOTER 2008.26(54)
Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės
Umiastauskaitės šventumo fenomenas (I)
Straipsnyje nagrinėjamas Barboros Žagarietės Umiastauskaitės (1628–1648) šventumo fenomenas. Darbas paremtas
ankstesnių šaltinių ir tyrinėtojų darbais, 2006 m. ekspedicijos tyrimais, atliktais autorės kartu su mokslininkų
grupe Šiaulių, Joniškio rajonuose bei Duobelės rajone Latvijoje. Dievo tarnaitės Barboros šventumą liudija keletas
požymių: 1) jos pamaldus gyvenimas, gailestingumo ir skaistumo dorybės; 2) negendantis kūnas, tai patvirtinta
gydytojų ekspertizės 1963 m.; 3) senieji šaltinai, nuo XVIII a. liudijantys apie Barboros užtarimu įvykusius pagijimus;
4) iki šiol vykstantys stebuklingi pagijimai, kitos malonės, patiriamos per Barboros Žagarietės užtarimą;
5) liaudyje paplitęs Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės kultas.
The article analyzes the sanctity’s phenomenon of Barbora Žagarietė (Umiastauskaitė). The work is based on the
previous sources and field investigation materials gathered in 2006 in the districts of Šiauliai, Joniškis (Lithuania)
and Duobele (Latvia). Some factors testify the sanctity’s phenomenon of Barbora Žagarietė: 1) her virtues of piety,
mercifulness and purity; 2) her non-decaying body, which was certified by physical examintion in 1963, 3) the
oldest sources containing the registrations about the miracles which were received by the intercession of Barbora
Žagarietė, 4) the blessings of Barbora Žagarietė, from which people obtain graces and recoveries today; 5) the cult
of God’s servant Barbora Žagarietė is distributed by the common people.
Įvadas
Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ
Vytauto Didžiojo universitetas
Žagarė – nedidelis šiaurės Lietuvos miestelis, nepaliestas didmiesčio triukšmo, unikalus
savo gamta ir kraštovaizdžiu, išsaugojęs daugelį Žiemgalos krašto senosios architektūros
ir archeologijos paminklų. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Senoji Žagarė paminėta
XIII a. vid. Sageros vardu. Vietovė buvo įkurta istorinio Žiemgalos krašto lietuviškoje dalyje
prie gynybiškai svarbių Raktuvės ir Žvelgaičių piliakalnių, apie kurių pilis ir gynėjus
pasakojama tiek senosiose kronikose, tiek liaudies legendose ir padavimuose. Žvelgaičio
piliakalnis – tai buvusi senųjų žiemgalių gyvenvietė. Piliakalnis yra kairiajame upės Švėtės
krante. Manoma, kad ant piliakalnio stovėjo legendinio kunigaikščio Žvelgaičio pilis.
Žvelgaičio kalno vardas žinomas nuo XIII a. Legenda teigia, kad kunigaikštis Žvelgaitis
valdė lietuvių žiemgalių gentis Žagarės apylinkėse net iki Jelgavos 1 .
XVI a. pabaigoje oficialiuose raštuose Žagarė vadinama miestu. Per Žagarę tekėjo
Švėtės upė, kuri miestą skyrė į dvi dalis – Senąją, įsikūrusią kairiajame upės krante, buvusiose
karališkose žemėse, ir Naująją Žagarę dešiniajame krante, kuri priklausė Šiaulių
ekonomijai. Naujoji Žagarė atsirado tik XVI a. pirmoje pusėje. Abi miesto dalys ėmė augti
XVIII a. antroje pusėje, o XIX a. pabaigoje susiliejo į vieną miestą 2 . Miestas greitai plėtėsi