Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

LENKIŠKOSIOS ETNINĖS MUZIKINĖS KULTŪROS SKLAIDA LIETUVOJE XVI–XX AMŽIUJE
mokėti tokį pat mokestį, kaip ir už vandens malūną, o XVII a. dūdmaišiais plačiai grota
karčemose 39 . Dūdmaišis nuo XV ir XVI a. minimas ir Vakarų Europos literatūrinių
kūrinių vertimuose į senąją rytų slavų kalbą, ir nors Baltarusijoje patikimų žinių apie jį
randama tik nuo XVIII a. 40 , gali būti, kad jis vartotas ir anuo metu. Šis instrumentas labiausiai
buvo paplitęs šiaurės vakarų Baltarusijoje: Vitebsko srityje, Minsko srities šiaurės
vakaruose ir rytuose bei Gardino srities šiaurėje 41 , ten, kur vyravo katalikybė ir per bažnyčią
bei dvarus buvo juntama stipri lenkiškosios kultūros įtaka. Sugretinus baltarusių dūdmaišio
vardą дуда su lenkiškuoju dudy, taip pat su rytų Lietuvoje vartotu terminu dūda,
Ruska duda (šiuos pavadinimus XIX a. viduryje duoda L. A. Juceviczius 42 ), Labanoro
dūda (Labanoras – vietovė Švenčionių apskrityje) bei su J. Bretkūno dar XVI a. pabaigoje
duotu pavadinimu Duda ragine akivaizdu, kad visi šie vardai yra vienos kilmės, tikriausiai
lenkiški. Baltarusijon ir Lietuvon šis instrumentas turėjo patekti iš Lenkijos. Rytų Lietuvą
dūdmaišis turėjo pasiekti per Baltarusiją (L. Jucevičiaus duotas terminas Ruska duda tikriausiai
ir reiškė dabartinę Baltarusiją), o Mažąją Lietuvą – iš Lenkijos per Rytų Prūsijos
pietinę, daugiausia lenkų mozūrų gyvenamą dalį.
Lyra į Lietuvą tikriausiai taip pat pateko iš Lenkijos per Baltarusiją, o į Mažąją Lietuvą
– ir iš Vokietijos, ir iš Lenkijos per minėtą mozūrų gyvenamą pietinę Rytų Prūsijos dalį.
Cimbolus XVI a. pabaigoje mini J. Bretkūnas, XVIII a. viduryje – žodynininkas Philipas
Ruhigas, XIX a. pab. – Ch. Bartschas, aprašo ir jų piešinį pateikia F. ir H. Tetzneriai.
Pietų ir rytų Lietuvoje šis instrumentas greičiausiai irgi paplito per Baltarusiją iš Lenkijos,
kur buvo žinomas jau nuo XV a. 43
Mažojon Lietuvon cimbolai galėjo patekti ir iš Vokietijos, ir iš Lenkijos. Per Lenkiją
iš Centrinės Europos Lietuvoje paplito ir citra, mandolina, gitara – lietuvių muzikavime
taip pat nuo XIX a. vartoti instrumentai. Iš Lenkijos per Baltarusiją tikriausiai atėjo ir
basetlė – liaudiškas kontrabosas (Lenkijoje nuo XVIII a. pradžios šitaip vadinta senovinė
violončelė), nuo XIX a. vidurio vartotas lietuvių muzikavime.
Akivaizdu, kad lietuvių muzikavime plačiausiai vartoti bendratautiniai instrumentai
smuikas, dūdmaišis, lyra, cimbolai ir basetlė pateko iš Lenkijos, o citra, mandolina, gitara
– iš Centrinės Europos per Lenkiją. Taigi galima kalbėti apie stiprią XVI–XIX a. lenkų
muzikinės kultūros įtaką lietuvių instrumentinio muzikavimo tradicijoms, nes šie instrumentai
prigijo kartu su bendratautinių šokių muzikos repertuaru bei su pačiais bendratautiniais
šokiais, tais šimtmečiais išstūmusiais senuosius ratelius ir žaidimus.
Šokiai
Iki XIX a. vidurio, kai Lietuvoje galutinai prigijo bendratautiniai europietiškos kilmės
šokiai, buvo atliekami apeiginiai lietuviški rateliai ir žaidimai, palydint juos dainavimu.
Tatai, beje, buvo įprasta ir kaimyninių tautų tradicijose, nes Europoje šokiai su instrumentinės
muzikos pritarimu tapo populiarūs tik po XVI a. Iki tol buvo atliekami rateliai
su dainavimu 44 . Europietiškus šokius lydėjo ir bendratautinių instrumentų muzika,
retsykiais prie jų prišliejant ir etninius instrumentus. Didžiausią dalį sudarė Centrinės
Europos kilmės šokiai. Tai – polka, valsas, kadrilis, padispanas, Greičpolkė, kilusi iš sulietuvinto
vokiškojo vardo, Kreuzpolka, Lelinderis – iš vokiškojo Ländler, Šocas – iš anglų per
171