Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas
Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas
Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
DIEVO TARNAITĖS BARBOROS ŽAGARIETĖS UMIASTAUSKAITĖS ŠVENTUMO FENOMENAS (I)<br />
aplink karstą. Mažučius vainikėlius nešdavom kiek kas pajėgdavo. Mes nupirkdavom<br />
kaspinus ant to karsto, papuošdavom jos karstelį, kad būtų gražiau. Eidavo<br />
mūsų klasės ir berniukai. Jie eidavo keliais irgi. Dabar nieks taip nesimeldžia,<br />
kaip mes melsdavomės 52 .<br />
Liaudies pamaldumo tradicija į Barborą, kaip mokinių globėją, nenutrūksta ir iki šiol.<br />
Per ekspediciją šešiolikmetė moksleivė iš Žagarės liudijo, kad Barbora jai ne kartą padėjusi<br />
egzaminų ar kontrolinių metu. 53<br />
Kaip matyti iš cituotų pasakojimų, Barboros garbinimo kultas buvo perduodamas iš<br />
kartos į kartą socializacijos būdu: vaikai tiesiogiai stebėdavo tėvų ir senelių pamaldumą,<br />
kartu su jais dalyvaudavo liaudies religinėse apeigose ir šitaip iš vyresniosios kartos perimdavo<br />
liaudies pamaldumo formas. Šiuose religiniuose pasakojimuose vaikų pamaldumo<br />
tradicija Barborai glaudžiai siejasi su estetiniais vaiko poreikiais.<br />
Liaudies pamaldumo Barborai Žagarietei tradicija<br />
Dar viena liaudies pamaldumo tradicija, kurią teko stebėti ekspedicijos metu – ėjimas<br />
aplink senąją Žagarės bažnyčią keliais. Tarpukariu pagarbinti Barboros žmonės atvažiuodavo<br />
vežimais, pasikinkę arklius ne tik iš Žagarės apylinkių, bet ir iš toliau – iš Mažeikių,<br />
iš Kauno. Tarybiniais metais, panaikinus sieną su Latvija, labai daug maldininkų plūsdavo<br />
iš Latvijos. Atvykę į Žagarę, jie užprašydavo šv. Mišias, su rožiniu rankose eidavo aplink<br />
bažnyčią keliais.<br />
Kaip liudija rašytiniai šaltiniai, seniau žmonės iki Senosios Žagarės bažnyčios eidavo<br />
keliais. 2006 m. rugpjūčio 10 dieną teko stebėti graudų vaizdą Senosios Žagarės bažnyčios<br />
šventoriuje. Išgėrusi kruvinu veidu moteris ėjo aplink senąją Žagarės bažnyčią. Ji garsiai<br />
raudojo ir meldėsi į Barborą Žagarietę prašydama jos pagalbos. Savo maldoje moteris<br />
minėjo ir mirusius savo tėvus, kreipdamasi į juos deminutyvine forma. Aplink bažnyčią ji<br />
ėjo keturiomis ir kas keli metrai žegnojosi, bučiavo žemę. Nors buvo sunku suprasti šios<br />
moters maldos intenciją, tačiau minėtas reiškinys rodo, kad ėjimo keliais aplink senąją<br />
Žagarės bažnyčią tradicija išlikusi iki šiol.<br />
Šiandien atsiranda ir naujos tradicijos. Užsieniečiai piligrimai, atvykstantys prie Barboros<br />
karsto pasimelsti, iš šventoriaus skina raudonus dobiliukus ir vežasi juos kaip relikviją<br />
iš šventos vietos.<br />
Kita liaudies pamaldumo tradicija, kuri iki šių dienų jau nebeišlikusi – prie Barboros<br />
karsto aukoti kaspinus. Senųjų Žagarės gyventojų teigimu, jei kas sirgdavo kokia liga ar<br />
žaizda ilgai neišgydavo, tai nunešdavo prie jos naują kaspiną, pakabindavo, o sau paimdavo<br />
nuo Barboros karsto jau buvusį kaspiną. Tų kaspinų ten būdavo labai daug ir ant karsto,<br />
ir šalia ant sienos prikabinta 54 . Kaip prisiminė Aleksandra Vingenskaitė, g. 1914 m.<br />
Žagarėje, „Senosios Žagarės bažnyčioj visokių kaspinų gražiausių – mėlynų, raudonų,<br />
žalių, baltų ir visokių daiktelių [žmonės] padėdavo prie Barboros. Nuo ko kas pagijo, kur<br />
skaudėjo, tai tokį daiktą ir atvežė. Jei man rankelė skaudėjo, tai aš padėkodama atvežiau<br />
pirštinę ar kaspiną. Kas ko – kitam galvą skaudėjo, gal tą kaspiną atvežė, gal kits skarelę<br />
atvežė.[...] Ir viskas taip būdavo prispausta, prikabinta. Apie Barborą viskas buvo surišta,<br />
apvyniota... Apie karstą buvo surištos stančkos taip gražiai... Galvūgaly būdavo viskas su-<br />
147
Change language