Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas
Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas
Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
158<br />
Kęstutis ŽEMAITIS<br />
nuosavybę. Seinų krašto lietuviai buvo tremiami dar kartą, dažniausiai nurodant naują<br />
adresą vilnijoje. Vokiečiai, okupavę Lietuvą, „greitai įvedė savo tvarką: surašė žmones, gyvulius,<br />
pastatus, žemę. Jie greitai suskaičiavo, kiek šeimoje dirbančių žmonių, kiek ūkyje<br />
arklių. Buvo pasakyta, kas ir ką turi dirbti“ 8 . Vis dėlto nacių okupacijos pradžia kai kam<br />
atrodė viltinga. Tai liudija ir tuometinis seminaristas šunskietis prelatas Vincas Bartuška:<br />
„Žmonės džiaugėsi ir nesigailėjo, kad žlugo rusų režimas. Žmonėms buvo nuostabu, kad<br />
po brutalaus tarybinių karių elgesio Vilkaviškio katedroje derliaus šventės metu jie matė<br />
aukštus vokiečių karininkus, dalyvaujančius vyskupo A. Karoso aukojamose Mišiose“ 9 .<br />
Prelatas Ladas Tulaba rašė panašiai: „Vokiečiams užėmus Lietuvą, prasidėjo naujas gyvenimas<br />
civilinėje ir religinėje srityse. Žinojome nacionalsocialistų priešingą laikyseną K.<br />
Bažnyčios atžvilgiu. Episkopatas rūpinosi tuojau atstatyti Bažnyčios gyvenimą bei veiklą į<br />
prieš bolševikų okupaciją buvusią padėtį“. 10<br />
Tuojau pat pradėjo laisvai veikti tos katalikiškos organizacijos, kurias sovietų okupacinė<br />
valdžia buvo uždraudusi. Tačiau kokios katalikiškos organizacijos veikė tuomet Šunskuose<br />
– nustatyti sunku. Parapijos archyve randame tik pranciškonų tretininkų veiklos<br />
protokolus 11 . Neaišku, ar veikė Žiburio draugija, čia kunigo vikaro Jono Totoraičio įkurta<br />
dar 1906 metais 12 . Tačiau nei organizacijos, nei atgaivinta katalikiškoji spauda jau nebeturėjo<br />
tokios įtakos visuomenei kaip nepriklausomybės laikais, nes naciai irgi viską laikė<br />
savo priežiūroje. Žmonės tapo nedaug drąsesni, ypač prasidėjus žydų persekiojimams,<br />
žudymams. Tai buvo bloga lemiantis ženklas. „Gyventojų siaubą sukelia masinės žydų žudynės.<br />
Galima tvirtinti, kad lietuviai žydams ypatingos meilės niekada nejautė, ypač po to,<br />
kai jie taip aktyviai pasireiškė užėjus rusams, bet masinėms niekuo dėtų žudynėms tikrai<br />
nepritarė. Su panieka buvo žiūrima į tuos, kurie dalyvavo šaudant ir po to dar girdavosi,<br />
kaip ištyška galvos nuo sprogstamųjų kulkų. Tokių išsigimėlių, deja, buvo ir Šunskų apylinkėse“<br />
13 , – prisimena Šunskų parapijos Popiliakalnių kaime karo metais gyvenęs ūkininko<br />
sūnus Vaclovas Gudaitis.<br />
Vokiečių okupacijos metais Šunskuose klebonavo švento gyvenimo ir visų gerbiamas<br />
kunigas Vincentas Ambraziejus, o jo vikarais buvo Jonas Čeponis (1941–1943) ir Augustinas<br />
Pečiulis (1943–1945). Neeiliniais įvykiais parapijoje buvo Vilkaviškio vyskupo<br />
pagalbininko Vincento Padolskio vizitacija 1941 metų rugsėjo 6–7 dienomis, kurios metu<br />
buvo suteiktas sutvirtinimo sakramentas 299 asmenims 14 ir iš šios parapijos kilusio kunigo<br />
Vincento Bartuškos, pašventinto kunigu 1942 metų gegužės 10 dieną, primicijos. 15<br />
Karo pabaiga ir pirmieji pokario metai<br />
Užnemunė karo pabaigoje labai nukentėjo dėl savo geopolitinės padėties. 1944 metais<br />
frontas apsistojo ties Vilkaviškiu, netoli Lietuvos ir Vokietijos sienos. Buvo sugriauta daug<br />
bažnyčių, žmonės bėgo, traukėsi nuo fronto arba vokiečių buvo verčiami palikti namus ir<br />
keliauti į Rytprūsius.<br />
Pasibaigus karui Šunskuose, tarsi padėka Dievui už taiką buvo šunskiečio kunigo Juozo<br />
Voveraičio primicijos. Jos vyko 1945 metų birželio 24 dieną 16 . Tačiau greta šio ramaus<br />
šventimo jau buvo prasidėję trėmimai į Sibirą, vyrų slapstymasis nuo juos gaudančių<br />
kareivių ir vietinių „stribų“, partizaninis sąjūdis ir naujosios valdžios kolaborantų siau-
Change language