Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

54
Vida DAUGIRDIENĖ
Apaštalas Paulius sako: „Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir
globoja, kaip ir Kristus Bažnyčią“ (Ef 5, 29). Sprendžiant iš šv. Pauliaus žodžių, kūno nekentimas
nėra normalus dalykas, o Kristaus rūpestį Bažnyčia Paulius prilygina rūpesčiui
kūnu. Juo labiau, kad mūsų kūnai yra skirti Viešpačiui, nes jie yra Kristaus kūno nariai
(1 Kor 6, 13–15).
Aptarus Bažnyčios – Kristaus Kūno – ir santuokinės meilės palyginimą, galima įžvelgti
kūno prasmę ir šventumą, kuris ypač pasireiškia santuokoje ir yra apibrėžiamas vyro ir
žmonos (kadangi ji yra žmona ir jų vaikų motina) tarpusavio santykiuose.
5. Žmogaus kūnas – Šventosios Dvasios šventykla
Pasaulis yra kilęs iš kuriančiojo Dievo žodžio ir yra geras. Tai yra išreikšta Pradžios knygoje.
Todėl ir žmogaus kūnas yra geras. Apaštalas Paulius neniekina žmogaus kūno, kuris kartu su
dvasine siela sudaro žmogaus savitumą; doriniu požiūriu jam labiau rūpi asmens geri arba
blogi darbai, kurie yra paklusimo ar pasipriešinimo išganingam Šventosios Dvasios veikimui
vaisius. Todėl Paulius ragina elgtis pagal Dvasią (Gal 5, 25), kuri pašventina kūną.
Apaštalas Paulius žmogaus kūną pavadina Šventosios Dvasios šventykla, taip suteikdamas
jam ypatingą reikšmę. „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios
Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?
Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Kor 6, 19–20). Todėl
kiekvienas kūno išniekinimas, ypač paleistuvystė, yra kūne gyvenančio Dievo išniekinimas.
Paulius niekina nuodėmę, todėl jo terminologijoje randame pasakymą „kūno nuodėmės“
ar „kūniškos nuodėmės“. Nuodėmė atima iš vyro ar moters kūno garbę, priklausančią
asmens kilnumui 27 . Taigi nuodėmė prieš kūną yra Šventosios Dvasios šventyklos
išniekinimas.
Žmogus yra subjektas ne vien dėl sielos, lemiančios žmogaus kūno kilnumą, bet ir dėl
Šventosios Dvasios, kuri yra atpirkimo vaisius, buvimo žmoguje 28 . Taigi galima sakyti,
kad žmogaus kūnas nėra vien tik jo paties, ir asmuo, gerbdamas kūną, turėtų išlaikyti jį
tyrą. Paulius, rašydamas „jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios“,
ketino parodyti kūno kilnumo šaltinį – Šventąją Dvasią, taigi žmogus turi moralinę
pareigą į kūną žvelgti su pagarba 29 .
Kristus, priimdamas žmogiškąją būtį ir įvesdamas žmogų į vienybę su Dievu, įspaudė
naują kūno orumo reikšmę kiekvieno vyro ir moters kūne. Įgaunant naują kūno orumą,
atpirkimo dėka atsiranda naujas įsipareigojimas, nes esame brangiai „nupirkti“. Atpirkimo
vaisius yra Šventoji Dvasia, kuri apsigyvena žmogaus kūne kaip šventykloje. Ji pašventina
kiekvieną žmogų ir įpareigoja nepasiduoti netyrumui. Taigi kiekvienas krikščionis turi
pagarbiai elgtis su savo ir kito asmens kūnu.
Apaštalas niekina ištvirkavimą, nes tai yra nuodėmė prieš kūno šventumą. Pauliaus
mokyme tyrumas yra gyvenimo pagal Dvasią aspektas, kurio dėka kūnas įgauna šventumo
vertę. Tai reiškia, kad kūno atpirkimo paslaptis, pradėta Įsikūnijimu ir skirta kiekvienam
žmogui, neša vaisių tyrume. Čia tyrumas yra ypatingas įsipareigojimas etiniu pagrindu.
Buvome brangiai nupirkti, Kristaus atpirkimo kaina gaudami specialų įsipareigojimą, kad
valdytume kūną šventume ir garbėje 30 .