Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

14
Algis BANIULIS
exercens“. Šventasis Tėvas atkreipia dėmesį, kad visi darbingi žmonės pagal išgales turėtų
turėti užsiėmimą. Nedirbdami žmonės dažniausiai atsiduria sunkiose materialinėse sąlygose,
gyvena skurde. Bažnyčia, kaip socialinio teisingumo puoselėtoja, teigia, kad visų pareiga
padėti tiems, kurie dėl nedarbo kenčia skurdą ir kitokius sunkumus. Tokie asmenys
turi teisę į išlaikymą 40 .
Šventasis Tėvas ne tik skatina rūpintis, kad bedarbiai turėtų darbo, bet ir nurodo realias
galimybes tam pasiekti. Jo nuomone, nedarbo klausimą gali išspręsti tik racionalus darbo
organizavimas. Darbo vietos problemą turėtų spręsti valstybė, sau pasilikdama pirminę
iniciatyvą šiuo klausimu, tačiau derindama savo planus su darbdaviais, nes tik bendromis
jėgomis įmanoma išspręsti šią opią problemą. Nedarbas atsiranda tada, kai neišlaikoma
pusiausvyra tarp visų gamybos sektorių. Vienas iš tokių sektorių – žemės ūkis. Jį labiau
mechanizuojant, dalis žmonių netenka darbo ir keliasi į miestus, tikėdamiesi darbą rasti
ten. Tačiau jie tik papildo miesto bedarbių gretas. Todėl Šventasis Tėvas, nagrinėdamas
žemės ūkio reikšmę visuomenės išlaikymui, konstatuoja, kad „jokie įstatymai negloboja
žemdirbio asmens ir jo šeimos senatvėje, ligos ar nedarbo atvejais“ 41 .
Taigi Bažnyčios doktrinoje dėstoma, kad protingas planavimas, tinkama darbo organizacija
ir pasidalinimas (ir tarp atskirų šalių, ypač turint galvoje ryšius tarp išsivysčiusių
tautų ir atsilikusių nacijų būtinos paramos atveju, kad pastarosios galėtų pasiekti deramą
savo liaudies ūkio pažangą), tarptautinių organizacijų veikla turėtų padėti išspręsti nedarbo
problemą. Bažnyčia pripažįsta, kad daugeliu atvejų būtina keisti ekonomines-socialines
struktūras. Todėl reikia saugotis techniškų sprendimų, kurie galėtų būti įvesti skubotai,
nesubrendus sąlygoms; visų pirma vengtini tokie sprendimai, kurie teikia žmonėms
materialius palengvinimus, bet kenkia jų dvasiniam augimui. Juk „žmogus gyvas ne tik
duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). „Kiekviena žmonių
šeimos dalelė savyje pačioje ir tauresnėse savo tradicijose nešasi tam tikrą dalį dvasios
lobyno, kurį žmonijai yra patikėjęs Dievas, nors daugelis šios kilmės ir nežino“ 42 .
Bažnyčiai ir Šventajam Tėvui, kaip jos vadovui, rūpi ne tik nedarbas, bet taip pat ir
daugybė socialinių problemų, susijusių su darbu, atlyginimu už jį, socialinės ir ekonominės
diskriminacijos reiškiniai, darbininkų-emigrantų klausimas ir kt.
Žmogaus darbas, kuriantis vertybes, realizuojantis jų paskirstymą ar atliekantis ekonominius
patarnavimus, yra aukštesnis dalykas už kitus ekonominio gyvenimo elementus.
Jis tiesiog išplaukia iš asmens, kuris tarsi antspaudu pažymi gamtos daiktus ir palenkia
juos savo valiai. Darbu žmogus gali parodyti tikrą meilę ir prisidėti prie Dievo kūrinių
tobulinimo, o aukodamas darbą Dievui, žmogus jungiasi su Jėzaus Kristaus išganomuoju
darbu. Todėl kiekvieno pareiga yra ištikimai darbuotis, ir kiekvieno žmogaus teisė – dirbti.
Nors mūsų laikais dažnai dirbantieji vienaip ar kitaip padaromi savo darbo vergais,
tačiau toks reiškinys netoleruotinas, ir tikrai būtų neteisinga ir nežmoniška darbą organizuoti
taip, kad dirbantiems jis taptų žalingas. Dirbančiajam turi būti suteikta galimybė
ugdyti savo sugebėjimus ir asmenybę pačiame darbo procese. Pagaliau už darbą privalo
būti atlyginama, kad žmogus turėtų galimybę tinkamai ugdyti savo ir artimųjų medžiaginį,
socialinį, kultūrinį bei dvasinį gyvenimą 43 .
Kaip matome, atlyginimas už darbą turi didelę reikšmę tiek materialiame, tiek ir dvasiniame
darbininko gyvenime. Todėl Bažnyčia negali pro pirštus žiūrėti į šį socialinį reiš-