Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

ŽMOGAUS KŪNO VERTĖ
APAŠTALO PAULIAUS MOKYME PAGAL JONO PAULIAUS II VEIKALĄ „KŪNO TEOLOGIJA“
apie žmogaus kūną, iškelia jo vertę, nes kūnas bus prikeltas taip, kaip ir Kristus prisikėlė
iš numirusiųjų.
Raštai „kalba apie Dievo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia ir
prisikėlimu iš numirusių pristatytą Dievo Sūnumi didžia galia – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“
(Rom 1, 3). Kalbėdamas apie prisikėlimą, Paulius panaudoja fariziejų mokslą ir
helenistinės filosofijos įžvalgas, kurios buvo žinomos pagonims 14 . Fariziejai tikėjo kūnų
prisikėlimu iš numirusių, nors prisikėlimo sąvoka tik paviršutiniškai minima Šventraštyje
(Dan 12, 2) – fariziejai tvirtino, kad šio amžiaus pabaigoje Dievas prikels mirusius.
Todėl, remdamasis šiomis žiniomis, šv. Paulius laiške įrodinėja prikėlimo tiesą, nes
Korinte imta ja abejoti. Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus neprisikėlė. Tuomet
Paulius ir kiti apaštalai yra melagiai. Tada ir tikėjimas yra tuščias (1 Kor 15, 12–19). Bet
apaštalas iš savo patyrimo žino, kad Dievas prikėlė Kristų, nes savo akimis matė Prisikėlusįjį
15 . Taigi prisikėlimo tiesa Pauliui nėra vien tik sąvoka, tai – asmeniška jo patirtis.
Pasak Pauliaus, Kristus tapo Prisikėlimo tautos pirmavaizdžiu. Senoji žmonija, įkūnyta
Adome, buvo paženklinta nepaklusnumo, ir jos dalia buvo mirtis. Tačiau klusnusis
Kristus laimėjo nuodėmių atleidimą ir sutaikė žmogų su Dievu. Taigi tapti visiškai atgaivintam
Kristuje yra ateities viltis, nors prisikėlimo įvykis, kuriuo remiasi krikščioniškasis
tikėjimas, jau yra tikrovė. Savo skaitytojams Paulius, įrodinėdamas prisikėlimą, primena
kelis dalykus, kurie virstų beprasmiais be prisikėlimo. Pirmiausia: keistas paprotys priimti
krikštą mirusiojo vietoje (1 Kor 15, 29). Tai buvo krikščioniškosios meilės darbas padėti
mirusiajam, jis pabrėžia prisikėlimo tiesą. Kitas dalykas, kurį Paulius panaudoja įrodymui,
yra ryžtas aukoti savo gyvybę dėl Evangelijos 16 . Argi dauguma žmonių aukotų savo
gyvybę tuščiai?
Aiškindamas kūnų prikėlimą, Paulius mano, jog prisikėlęs kūnas nebus toks, kaip žemėje
gyvenančio žmogaus kūnas: „Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu. Sėjamas gendantis kūnas,
keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi
dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 39; 42–44). Žmogaus kūnas skiriasi nuo kitų; jis yra asmuo,
kurį galima pažinti iš savitų bruožų 17 . „Vienoks saulės švytėjimas, kitoks mėnulio blizgesys
ir dar kitoks žvaigždžių žėrėjimas. Net ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi savo spindėjimu.
Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu“ (Kor 15, 41–42). Žmogus nėra tas, kuris turi kūną,
bet tas, kurio egzistencija yra kūninė. Tuo remiantis siūloma idėja, kad kūnas yra visas
žmogus. Trumpiau tariant, prisikėlimo tikslas yra žmogaus kūnas, kuris gali paaiškinti
žmogiškąją egzistenciją, asmenybę. Dėka kūninės realybės tikintieji yra susiję ir gali būti
panašūs į Kristų, kuris pakeičia kūnišką realybę 18 . Paulius sako: „Kristus bus išaukštintas
mano kūne arba gyvenimu, arba mirtimi“ (Fil 1, 20).
Šventosios Dvasios dėka krikščionių gyvenimas jau dabar žemėje yra dalyvavimas
Kristaus mirtyje ir prisikėlime (Kol 2, 12). Krikštu suvienyti su Kristumi, tikintieji jau
realiai dalyvauja dangiškame prikeltojo Kristaus gyvenime, tačiau šis „gyvenimas su Kristumi
yra paslėptas Dieve“ (Kol 3, 3). Maitinami Jo Kūnu Eucharistijoje, mes jau priklausome
Kristaus kūnui 19 . Kai prisikelsime paskutiniąją dieną, mes taip pat su Juo būsime
šlovingi (Kol 3, 4).
Taigi remiantis šio poskyrio apžvalga, galima teigti, jog žmogaus kūnas, prikeltas iš
numirusių, bus kilnus ir garbingas, toks, kokį Dievas turėjo mintyje sukurdamas žmogų.
51