Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

142
Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ
Barbora savo būdu buvusi visai kitokia, negu kiti vaikai. Ji buvusi labai graži, o svarbiausia,
Dievą mylinti mergelė. Sako, kad daug kartų ji iš tėvų dvaro apie du varstu, keliais,
kalbėdama maldas ateidavusi į Senosios Žagarės bažnyčią. Kiti to dvaro ponai (...), ne
tik kad nebuvę maldingi, bet dar ir nepadorų gyvenimą vedę. Užtat tą dvarą su visais ponais
ir prarijusi žemė. Nuo tos baisios pražūties, lyg stebuklingu būdu, išlikusi tik viena
Barbora“ 23 . Straipsnyje rašoma, kad Barbora mirusi 20 metų amžiaus. „Kadangi ji buvusi
maldinga mergelė, dariusi daug gražių darbų ir šventai gyvenusi, tai jai mirus, jos kūną
palaidojo ne kapinėse, bet po Senosios Žagarės bažnyčia...“ 24 .
Kituose straipsniuose P. Mažylis pasakoja apie Barboros garbinimą XIX a. pabaigoje,
kai prie jos karsto atvykdavo žmonės ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio. Autorius
teigia, kad „daug žmonių jausdavosi laimingi aplankę Žagarėje šv. Barborą ir prie jos
karsto pasimeldę“ 25 . P. Mažylis aprašo išgydytas žmonių ligas ir žiedus, kuriuos žmonės
atsiveždavo ir, priglaudę prie Barboros, naudojo kaip didžiausią relikviją. Autorius daro
išvadą, kad „Barbora Žagarėje išsaugojo katalikybę nuo protestantizmo, ir kad šiame pakuršės
miestelyje Barboros relikvijos prisidėjo prie lietuvių dvasios kėlimo“ 26 .
1937 m. „Lietuvos aido“ 109, 111, 113, 115, 117 numeriuose buvo išspausdintas tęstinis
kunigo P. Veblaičio straipsnis „Kova su caro valdžia dėl Barboros Umestauskaitės
rūsio Žagarėje“ 27 . 109-ajame „Lietuvos aido“ numeryje nurodoma, kad Žagarės gyventojai
Barborą laikė ir garbino kaip šventąją, meldėsi prie jos karsto, darė įžadus ir džiaugėsi
patirtais stebuklais. Straipsnyje pateiktas 1876 m. liepos 9 d. Kauno vicegubernatoriaus
Ryžkovo kreipimosi raštas į Žemaičių vyskupijos administratorių vyskupą Aleksandrą Beresnevičių.
Jame minima, kad Šiaulių apskrityje Senosios Žagarės parapijos bažnyčioje yra
rūsys, kurio viduryje esąs ant padėklo pastatytas karstas su moterišku kūnu. Prie karsto
galvūgalio yra dubuo, į kurį lankytojai meta aukojamus pinigus.
Numirėlė, savo išvaizda maždaug 20 metų moteris ar mergaitė, vidutinio ūgio,
jos veidas ir rankos juodos spalvos ir ne visai išlaikiusios savo natūralinę formą;
veidas ir rankos atidengtos, visas gi kitas kūnas uždengtas. Tą lavoną vietos ir
apylinkių gyventojai laiką šventos Barboros relikvijomis; ant karsto esanti varinė
lentelė su iškaltomis raidėmis [...] ir su pažymėjimu 1648 ar 1636 metų; pasakojama,
esą ta Barbora, pavarde Umestauskaitė, buvusi vietos gyventojų kilmės,
ir esą buvusi jos pačios tėvo nukankinta už tai, kad nesutiko su juo nusikalsti
skaistybei, dėl to ji esą ir laikoma šventąja. Vietos gyventojų pareiškimais – esą
nuo Barboros patirta stebuklų, kaip ligonių išgydymo ir kitokių 28 .
Toliau vicegubernatorius prašo vyskupo, kad jis teiktųsi įsakyti tą moters kūną palaidoti
žemėje. Minėtas tekstas yra svarbus šaltinis, kuriuo galima remtis kaip patikimu, nes
jame minimi abiems pusėms gerai žinomi faktai.
1876 m. rugsėjo 20 d. vyskupas A. Beresnevičius Kauno gubernatoriui nusiuntė atsakomąjį
raštą, kuriame minima, kad dėl Barboros švento gyvenimo norėta ją pagerbti palaidojant
rūsyje po bažnyčia. Rašte rašoma, kad „jos garbei nelaikoma jokių viešų pamaldų
nei atliekama apeigų, tačiau ji daugelio laikoma šventąja, ir privatiškai ją gerbti jie gali:
tame nėra nieko nei prietaringo nei bažnyčios mokslui priešingo. Kadangi, kaip paprastai
būna, aukštu dorovingumu pagarsėjusių arba kankinių mirtimi mirusiųjų kūnai prieš pripažįstant
šventais laikomi bažnyčiose arba kitose šventose vietose parodyti jų skirtumą