Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

138
Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ
dėl palankios geografinės padėties – čia ėjo kelias į Rygą, klestėjo amatai ir prekyba su
Ryga, Varšuva, Peterburgu, Karaliaučiumi, kitais Vokietijos bei Anglijos miestais. Senosios
Žagarės dvaro savininkai nuolat keitėsi; šį dvarą valdė Syrevičiai, Umiastauskai ir dar
keletas didikų. XVIII a. pabaigoje dvarą nupirkęs M. Butleris buvusioje dvarvietėje įkūrė
Senosios Žagarės kapines, o pats namus pasistatė kitoje vietoje.
XIX a. Žagarėje vystėsi smulkioji pramonė (veikė sagų, kaspinų, plunksnų, drobės balinimo,
vilnonių dirbinių, vaškinių žvakių fabrikėliai, vyno darykla, alaus bravoras), vyko
didelės mugės. Tuo metu veikė kelios mokyklos ir bažnyčios, kadangi Žagarėje gyveno
latvių, vokiečių, žydų, rusų ir kitų tautybių gyventojai. 1897 m. miestelyje gyveno 8129
asmenys, o 1914 m. jų skaičius išaugo iki 14000. XX a. istoriniai ekonominiai procesai
buvo nepalankūs Žagarei (čia išvesta valstybinė siena su Latvija, nutiestas geležinkelis
Šiauliai–Jelgava), sumenkino šio miestelio vaidmenį Šiaurės Lietuvoje 3 . Miestas ėmė atsigauti
nuo 1950 m., nes, pakeitus administracinį padalijimą, buvo įkurtas Žagarės rajonas,
o pačiai Žagarei suteiktos miesto teisės.
Minėtose Žagarės apylinkėse XVII a. pirmojoje pusėje dvarininkų Umiastauskų
šeimoje gimė ir augo Barbora Umiastauskaitė (1628–1648). Kaip rodo istoriniai šaltiniai,
Barbora buvo kilusi iš gausios bajorų Umiastauskų giminės, kurios šeimos nariai
XVI a. pab. – XVII a. ėjo įvairias valstybines pareigas 4 . Anksti netekusi motinos, mergaitė
augo prie pamotės, todėl jau vaikystėje jai teko patirti skriaudų ir išbandymų. Senųjų
žagariečių teigimu, Barbora pasižymėjo ypatingu pamaldumu, dažnai į bažnyčią eidavo
keliais. Prie Švenčiausiojo Sakramento praleisdavo ilgas valandas ir melsdavosi iki užsimiršimo
5 . Barbora buvusi labai geros širdies, užtardavo baudžiauninkus, šelpdavo pavargėlius,
rūpinosi ligoniais.
Umiastauskų šeimoje, kurioje ji augo, trūko krikščioniškų vertybių dvasios. Ieškodama
Dievo artumos, Barbora įstojo į benediktinių vienuolyną Rygoje, tačiau šis poelgis sukėlė
nepasitenkinimą Umiastauskų dvare. Dėl neaiškių priežasčių ji buvo priversta grižti į
dvarą. Kaip teigia ankstesni tyrinėtojai, „tam galėjo būti dvi priežastys: nestipri sveikata ir
nuolatinis tėvų priešinimasis pasirinktajam luomui“ 6 .
Būdama 20 metų Barbora žuvo savo garbę gindama nuo tėvo smurto. Iš pradžių Barboros
kūnas buvo palaidotas Butlerių dvaro rūsyje, Žvelgaičių kaime, įsikūrusiame 1,5
kilometro nuo Žagarės. „Per septintąsias Barboros mirties metines iš Butlerių dvaro rūsio
iškeltas ir bendrose kapinėse palaidotas jos kūnas išgulėjo ten maždaug šimtą metų“ 7 . Per
tą laiką nepaliaujamai sklido garsas apie jos dorybes ir stebuklus. Jau XVIII a. žmonės
prašė bažnyčios hierarchų perkelti jos palaikus į bažnyčią – tinkamesnę jos garbei vietą.
1779 m. Barboros karstas buvo perkeltas į Senosios Žagarės bažnyčios kriptą, kur jos palaikai
liko gulėti iki 1963 metų.
Garsas apie kilnios dvasios Žvelgaičių dvaro mergelę, apie jos pamaldų gyvenimo būdą
ir mirtį, siekiant išsaugoti skaistybės paslaptį, apie Barboros dosnumą ir gailestį neturtingiems
Žagarės apylinkės žmonėms, apie jos daromus stebuklus iš lūpų į lūpas sklido ne tik
Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Pasakojimai apie Barborą Žagarietę pasiekė ir mūsų dienas.
Liaudyje nuo senų laikų ji vadinta šventa Barbora, Žagarės šventąja, šventa mergele. Liaudies
pamaldumas šiai Dievo tarnaitei buvo perduodamas iš kartos į kartą, nepriklausomai
nuo tautybės, socialinio statuso, išsilavinimo. 2006 m. vasarą Žagarėje ir jos apylinkėse