Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

DIEVO TARNAITĖS BARBOROS ŽAGARIETĖS UMIASTAUSKAITĖS ŠVENTUMO FENOMENAS (I)
nuo kitų mirusiųjų ir išlaikyti jų relikvijas, privatiškai jie ten gali būti garbinami“. Toliau
vyskupas teigia, kad ją po žeme užkasus, šitoks veiksmas užgautų daugelio žmonių religinius
jausmus ir sukeltų didelį žmonių nepasitenkinimą. Taigi, kaip matyti iš rašto, vyskupas
A. Beresnevičius neleido Barboros kūno palaidoti žemėje, tačiau, paveiktas civilinės
vyresnybės, Senosios Žagarės klebonui Silvestrui Limaževičiui įsakė uždrausti žmonėms
prie Barboros karsto aukoti pinigus ir daiktus 29 .
1937 m. „Lietuvos aido“ 111 numeryje Veblaitis savo straipsnyje pateikia Senosios
Žagarės klebono S. Limaževičiaus 1885 m. spalio 16 d. raportą vyskupui A. Beresnevičiui.
Šis raportas – tai svarbus šaltinis Barboros Umiastauskaitės šventumui patvirtinti.
Senosios Žagarės klebonas vyskupui rašo, jog „Kražių benediktinių vienuolių vyresnioji
Rimkevičaitė jam pranešusi, kad vienoje knygoje radusi pastabą, jog Barbora Umestauskaitė
buvo Rygos miesto vienuolyne; nors Umestauskaitė Bažnyčios ir neįtraukta į
šventųjų sąrašus, bet ji žmonių pripažįstama šventąja, nes yra nuo jos prityrę stebuklingų
įvykių; šventąja ja laiko ne tik Senosios Žagarės parapijiečiai, bet ir kitos parapijos,
ne tik kaimyninės, bet ir kitų apskričių, net Lenkų karalystės“. S. Limaževičius nurodo,
kad Umiastauskaitė „mirė 1684 m. ir buvo palaidota kapuose, bet 1779 m. vizituojant
bažnyčią žemaičių vyskupui kunigaikščiui Steponui Giedraičiui (vyskupiją valdė 1778–
1803 m.), jos kūnas iškilmingai buvo perneštas į bažnyčią ir padėtas rūsyje. Iš to matyti,
kad Barboros Umestauskaitės kūnas išbuvo po žeme palaidotas 131 metus ir nesutrūnijo,
o nuo jos kūno į rūsį pernešimo dienos praėjo 106 metai (1885 metais – aut.)“. Senosios
Žagarės klebonas teigia, kad šis faktas rodo, jog Barboros kūnas nėra paprastas, todėl
reikia atlikti jo kanonizaciją. Toliau jis nurodo, kad „vyskupas Valančius jam atsiuntęs
knygą užrašinėti patirtiems nuo Barboros Umestauskaitės stebuklams, tokių stebuklų į
knygą įtraukęs 87; pagaliau, šešiuose vyskupų vizitaciniuose bažnyčios aktuose pažymėta,
jog Barbora Umestauskaitė palaiminta, dėl to ir esą daug norinčių ją pagarbinti, juoba,
kad yra patyrę savo įžadų vaisius“ 30 .
Sovietmečiu Barboros kultas buvo uždraustas, todėl tik beveik po 50 metų buvo vėl
apie ją prabilta. XX a. 9 dešimtmetyje pogrindyje buvo išleista Vaidilutės (sesers Tercizijos
– Nijolės Cicėnaitės SJE) knyga „Barbora Žagarietė“. Joje aprašyta Barboros Žagarietės
biografija remiantis Vaižganto, P. Mažylio, P. Veblaičio paskelbta medžiaga, liaudies
legendomis bei pasakojimais 31 . 1989 m. šis darbas buvo publikuotas „Lietuvos Katalikų
Bažnyčios Kronikos“ 75 numeryje 32 .
Tais pačiais metais Čikagoje išleistoje knygoje „Lietuvių kelias krikščionybėn“ Stasys
Maziliauskas aptaria Barboros Žagarietės kultą ir jos palaikų istoriją. Autorius nurodo,
kad 1712 m. pastačius senosios Žagarės mūrinę bažnyčią, jos rūsyje buvo lankomas Barboros
kūnas. Jis daro prielaidą, kad jau tada buvo susikūręs jos kultas, paremtas Barboros
stebuklais. Nors vėliau šis kultas tapo pusiau viešas, Bažnyčios pripažintas ir ginamas nuo
carinės Rusijos, tačiau autorius pažymi, kad iki šiol niekas nuoširdžiau nepradėjo Barboros
Žagarietės beatifikacijos proceso. Baigdamas jis daro išvadą, kad tam reikalinga atskira
organizacija ar grupė ištikimų gerbėjų, kuri pagreitintų šį procesą 33 .
Stasys Šimaitis straipsnyje „Senosios ir naujosios Žagarės istoriniai simboliai. Šaltiniai
ir jų tyrimai“ vieną skyrelį skiria Barborai Žagarietei. Autorius pateikia Barboros Umiastauskaitės
biografiją, kurioje mini, jog liaudies pagarba Barborai yra išlikusi nuo tų laikų,
143