Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

LENKIŠKOSIOS ETNINĖS MUZIKINĖS KULTŪROS SKLAIDA LIETUVOJE XVI–XX AMŽIUJE
Etninė religinė muzika
Neapsiriksime teigdami, kad Lietuva garsėja ir krikščioniškomis liaudies pamaldumo
praktikomis, apipintomis maldomis, giesmėmis bei muzika. Sunkūs carizmo, švedmečio,
dviejų pasaulinių karų bei sovietmečio laikai neišdildė šių tradicijų iš mūsų senelių ir tėvų
atminties. Šiandien jos dar gyvos, atliekamos bažnyčiose, per atlaidus, šermenis bei įvairius
religinius suėjimus, taip pat piligriminių kelionių metu. Lietuvoje jas kartu su lietuviais atlieka
ir čia gyvenantys lenkai. Kyla klausimas: kur yra šio pamaldumo ištakos?
Lietuva jau daugiau kaip 600 metų yra krikščioniškas kraštas. Šiandien daugiausia lietuvių
išpažįsta katalikų ir evangelikų tikėjimus. Nuo krikšto pradžios Lietuva du kartus
pasuko katalikybės link. Pirmasis kartas buvo 1569 m. liepos 1 d., kada Lietuva su katalikiška
Lenkija pasirašė Liublino uniją, dėl kurios Lietuva tapo Lenkijos karalystės kunigaikštija
48 . Antrąjį kartą – kai buvo paaukota Švč. M. Marijai: „Lietuvos-Lenkijos karalius
Jonas Kazimieras Lvove 1656 m. balandžio 1 d. dvasininkų, senatorių bei vietinių žmonių
akivaizdoje pagal nustatytą tvarką, t. y. atsiklaupęs prieš altorių, sukalbėjo Lietuvos-Lenkijos
paaukojimo Marijai aktą“ 49 . Tad natūralu, kad šiandien ji yra katalikiška ir vadinama
Marijos žeme (Terra Mariana).
Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorija byloja, kad pamaldumas ir kontempliatyvus gyvenimas
iki reformacijos buvo glaudžiai susijęs su liturgija. Po reformacijos, ypač vykstant
Bažnyčios reformoms, iš liturgijos, kurią sudaro šventosios Mišios, išsirutuliojo pridedamųjų
pamaldų apeigos, arba liaudies pamaldumo praktikos, kurios viešai atliekamos ne
per šv. Mišias vietos žmonių kalba 50 . Sąvoka liaudiškasis pamaldumas nusakomos „įvairios
privataus ar bendruomeninio pobūdžio kultūrinės apraiškos, kurios, atsižvelgiant į
krikščionių tikėjimo kontekstą, reiškiasi visų pirma ne šventosios liturgijos formomis, bet
ypatingais aspektais, pasiskolintais iš kokios nors tautos etninės grupės ar jų kultūros“ 51 .
Tai – religinės apeigos, susiformavusios Bažnyčios kalendorinių metų ciklo iškilmių, švenčių,
minėjimų, šventų vietų lankymo pagrindu. Pridedamosios pamaldų apeigos, arba
liaudies pamaldumo praktikos, yra skirtos liaudžiai. Remiantis Lietuvos Katalikų Bažnyčios
Liturginiu maldynu, jas sudaro Švč. M. Marijos valandos, Švč. M. Marijos kalbamasis
ir giedamasis bei Švč. Jėzaus vardo rožiniai, Žemaičių Kalvarijos Kalnai, Kryžiaus kelias,
Graudūs verksmai, Gedulinės valandos (psalmės) bei šermeninės giesmės 14 . Prie jų priskiriamos
gegužinės ir birželinės pamaldos bei namuose atliekamos įvairios pamaldumo
praktikos, taip pat Užtarimo maldos ir giesmės 52 .
Iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios liaudies pamaldumo praktikų išsiskiria kalvarijos, kurias
sudaro Kristaus ir Marijos kančiai pagerbti skirtų vietų, arba stočių („stacijų“), esančių
atviroje erdvėje ar bažnyčių šventorių bei kluatrų koplytėlėse su įtaisytais paveikslais
ar skulptūromis, lankymai, apmąstant tą kančią, kalbant maldas, giedant giesmes, grojant
muzikos instrumentais bei atliekant tam tikras apeigas. Lietuvoje kalvarijų yra šešetas:
Žemaičių Kalvarija, Vilniaus, Beržoro, Tytuvėnų, Mosėdžio ir Veprių kalvarijos.
Liaudies pamaldumo praktikų muzika, kaip etninės kultūros reliktas, yra vienas Europos
katalikiškosios religijos istorijos, etnologijos ir etnomuzikologijos mokslų objektų.
Iš Lietuvoje sutinkamų liaudies pamaldumo praktikų unikalumu išsiskiria Švč. Mergelės
Marijos Nekalto Prasidėjimo valandos, Graudūs verksmai ir Žemaičių Kalvarijos Kry-
173