Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

144
Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ
kai ji dar buvusi gyva. Liaudies ji buvo garbinama kaip šventoji, o Barboros šventumą dar
labiau sustiprino jos negendančių palaikų fenomenas. Autorius pastebi, kad 1963 m. palaikai
iš rūsio buvo pagrobti ir išvežti nežinia kur 34 .
Alberto Griganavičiaus straipsnyje „Kad Barbora Žagarietė būtų paskelbta palaimintąja“
minimas naujas faktas apie Dievo tarnaitės Barboros palaikus. Autorius rašo: „Joniškio
archyve rasta Maskvai duotos ataskaitos kopija, kurioje nurodoma, kad Barboros palaikai
sunaikinti“ 35 . Šį faktą dar reikėtų patikrinti, nes kiti šaltiniai liudija, kad Barboros kūnas
turėjo būti palaidotas „slaptai, kad niekas nežinotų ir tikintieji nelankytų kapo“ 36 .
Žagarės lietuvių kalbos mokytojos Romualdos Vaitkienės straipsnyje apie Žagarės
miestelio bažnyčias minima, kad Senoji Žagarė pagarsėjo Barboros Umiastauskaitės
gyvenimo pavyzdžiu ir liudytais išgijimais. Anot autorės, „patys žagariečiai ją laikė jei
ne šventąja, tai palaimintąja. Jaunutės kankinės Barboros gerumo, dosnumo, tyrumo ir
gelbėtojos kultas praeityje padėjo išsaugoti lietuviškumą ir trukdė protestantizmui“ 37 .
R. Vaitkienė pateikia užrašytus senųjų žagariečių pasakojimus ir legendas apie Barboros
Umiastauskaitės daromus stebuklus. Viena iš legendų pasakoja, kad Barboros
Umiastauskaitės „tėvas, norėdamas nubausti už išmaldą vargšams, griebęs pasižiūrėti
prijuostėje dukros Barboros neštas gėrybes, bet savo akimis išvydęs tik kvepiančius
rožių žiedus“ 38 . Iš Onos Vernienės užrašytas religinis pasakojimas apie Stungių kaimo
gyventoją, kuris, patyręs Barboros malones, atsivertė. Susirgus jo dukteriai kaulų vėžiu,
kaimynas Ginčas jam pataręs kreiptis į Barborą Žagarietę ir atlikti įžadus. Tėvas,
gailėdamas dukters, meldėsi ir prižadėjo tapti tikinčiu. Kaimynai įtikėjo stebuklu, nes
mergaitė pagijo, ištekėjo, o tėvas liovėsi piktžodžiavęs prieš Bažnyčią. Kitas liudijimas
pateiktas Vištartaitės-Greičiuvienės, kurią įžadai Barborai išgelbėjo nuo persekiojimo
pokario metais 39 .
Alfonsas Motuzas straipsnyje „Dėl Barboros Žagarietės šventumo“ atskleidžia tikėjimo
Barboros Žagarietės šventumu išpažinimo ištakas bei tradiciją. Autorius nurodo, kad „tikėjimo
Barboros Žagarietės šventumu pamaldumo tradicijos ištakos yra latvių ir lietuvių
jėzuitų nuopelnas“ 40 . Jis pirmasis iš iki tol rašiusių autorių pažymi, kad tikėjimas Barboros
Žagarietės šventumu buvo dvejopas – individualus ir bendruomeninis. Pastarasis buvo
reiškiamas švenčių ir atlaidų metu, o individualus – šiokiadieniais ir poilsio dienomis 41 .
Straipsnio autorius išskiria tokias liaudies pamaldumo Dievo tarnaitei Barborai formas:
1) ėjimas keliais aplink Barboros karstą; 2) prie karsto dedamos uždegtos žvakės kaip padėka
už įvairius pagijimus ir gautas malones; 3) prie karsto dedami individualūs žmonių
daiktai – rožančiai, šalikėliai, skarelės, akiniai, įvairūs rankų darbo karpiniai; 4) prie Barboros
palaikų praktikuojama įžadų pamaldumo forma, kuri buvo atliekama individualiai;
5) per kalendorines šventes prie jos kapo atliekamos bendruomeninės maldos ir giesmės,
jos palaikai lankomi su procesija 42 .
Kunigo Kazimiero Ambraso SJ straipsniuose aptariamas Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės
beatifikacijos procesas. Autorius mini, kad Šiaulių vyskupija, 2005 gegužės 13 d.
gavusi iš Vatikano oficialų leidimą, pradėjo Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės beatifikacijos
bylą. K. Ambraso teigimu, Barboros Žagarietės paskelbimas palaimintąja ir šventąja
būtų kelių šimtmečių Bažnyčios atstovų bei pasauliečių daugelio mėginimų ir pastangų
pelnytas apvainikavimas, naujas mūsų tautai dvasinis akstinas. Autorius pastebi, kad Lie-