Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

LENKIŠKOSIOS ETNINĖS MUZIKINĖS KULTŪROS SKLAIDA LIETUVOJE XVI–XX AMŽIUJE
kijoje atliekamos paraleliai. Būtent šios lietuvių dainos laikytinos lenkiškosios muzikinės
kultūros sklaidos Lietuvoje palikimu, nes dažnai sutampa ne tik jų melodijos, bet ir siužetai
bei žodžiai, tik atspindintys lietuviškąsias realijas. Literatūrines dainas XIX a. – XX a.
pradžioje kūrė lietuviai inteligentai, dažniausiai – ganytojiškąjį darbą įvairiose krašto parapijose
dirbę katalikų kunigai, kurie eiliuodami ir eilėms sukurdami gražias, įsimintinas
melodijas, sekė lenkiškųjų literatūrinių dainų pavyzdžiu. Nežiūrint eilėse gausių deminutyvų,
besisiejančių su lietuvių etninių dainų žodžiais, melodijų ypatumai ir pačių dainų
atlikimo pobūdis perimtas iš lenkų literatūrinių dainų. Beje, nemaža lietuvių literatūrinių
dainų autorių dalis prieš tai eiliavo lenkiškai, ir ši aplinkybė taip pat laikytina lenkiškosios
kultūros Lietuvoje sklaida.
Lietuvių liaudies muzikos instrumentai
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kaimyninių kraštų, liaudies muzikos instrumentus galima
skirstyti į etninius – atsiradusius kartu su tauta arba su etnine grupe, ir bendratautinius –
paplitusius su europietiškosios kultūrinės įtakos XVI–XIX a. banga. Etniniais muzikos
instrumentais daugiausia muzikuota prie darbų, jie naudoti kaip susižinojimo priemonė,
siejosi su senaisiais papročiais bei tikėjimais. Bendratautiniai instrumentai – daugiausia
pasilinksminimų ir krikštynų, vestuvių bei laidotuvių apeigų palydovai. Nėra iki galo aišku,
ar šiose apeigose Lietuvoje visuotinai naudoti bendratautiniai instrumentai pakeitė
iki tol buvusius etninius, ar tai – europietiškosios kultūros inovacija. Kol kas turimi duomenys
verčia pritarti antrajai versijai, nes istoriniai šaltiniai ir archyvų duomenys byloja,
kad lietuviai apeigas anksčiau palydėdavo tik dainavimu. Būtent dainuodami atlikdavo ir
senuosius apeiginius ratelius bei žaidimus.
Etniniai muzikos instrumentai – įvairiausios švilpynės, birbynės (daugiausia viengubo
liežuvėlio pučiamieji instrumentai), trimitai (rago, tošies, mediniai), kanklės (styginiai
braukomieji instrumentai), būgnai, būgneliai, tarškynės, barškynės. Didelę šių instrumentų
dalį vartojo ir kaimyninės tautos, taip pat ir lenkai. Tikriausiai jie laikytini bendru Šiaurės
Europos kultūriniu palikimu 10 . Tačiau skudučius (daugiavamzdę Pano fleitą, tik nesutvirtintomis
dūdelėmis), daudytes (du-tris ilgus medinius trimitus), ragus (keturių-šešių
vidutinio ilgio medinių trimitų rinkinį) vartojo tik lietuviai – šiaurės rytų aukštaičiai, atlikdami
polifoninę instrumentinę muziką ir giedamąsias sutartines. Šitokių kolektyvinių
instrumentų likusieji lietuviai ir aplinkinės tautos, taip pat ir lenkai, nevartojo. Skudučių
tipo dūdeles pūtė tik Kursko ir Briansko sričių rusai bei Permės srityje ir Komijos autonominėje
respublikoje gyvenantys komiai. Kaip šiose atokiose šiaurės rytų Europos vietovėse
išliko tapatūs instrumentai ir labai panašus repertuaras, neaišku. Gali būti, kad jie
ženklina kažkada buvusią itin seną kultūrinę sritį, kurios pakraščius ir XX a. viduryje
brėžė kolektyvinio muzikavimo dūdelės – itin archajiški reliktiniai reiškiniai 11 .
Pietų Lenkijoje, Katovicų vaivadijoje, Pszyczec vietovėje iškastas VIII a. prieš Kristaus
gimimą ožio arba avino kaulo devynių dūdelių, panašių į lietuvių skudučius, rinkinys 12 .
Lenkijoje, bent jau Didžiojoje, šitokių etnografinių instrumentų nebūta. Tačiau žinant,
kad skudučių tipo instrumentai šiaurės rytų Europoje iki pat XX a. vidurio buvo paplitę
izoliuotomis salomis, neatmestina, kad ir Lenkijos radinys gali ženklinti kitados buvusią
167