Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II MOKYMAS BAŽNYČIOS ŠVIETIMO KONTEKSTE
kinį ir nukrypimus nuo objektyvaus teisingumo. Jonas XXIII savo enciklikoje „Mater et
magistra“ nurodo, jog „neretai pasitaiko, kad ekonomiškai pažangiuose kraštuose aukštas
ir kartais labai aukštas atlyginimas mokamas už smulkų ar abejotinos vertės uždavinį. Tuo
tarpu ištisos padorių, sunkiai dirbančių žmonių klasės už uolų bei naudingą darbą gauna
per mažą arba visai nepakankamą atpildą, kuris jokiu atveju neatsako jų įnašui į bendruomenės
gerovę, į įmonės, kurioje jie dirba, pelną ar į nacionalinę ekonomiką. Dėl to mes
manome esant mūsų pareigą pakartotinai pabrėžti, kad atlyginimas negali būti nei visiškai
paliktas rinkos dėsniams, nei nustatytas savavališku sprendimu: jis turi būti išspręstas laikantis
teisingumo ir teisybės. Šitai reikalauja, kad darbininkams būtų mokama tokia alga,
kuri jiems leidžia tikrai žmoniškai gyventi ir savo atsakomybę šeimai pateisinti“ 44 .
Jonas Paulius II 1980 metais lankydamasis Brazilijoje Rio de Žaneire aplankė ir patį
skurdžiausią miesto darbininkų kvartalą. Tarsi patvirtindamas ką tik iškeltų minčių teisingumą,
Šventasis Tėvas pasakė liaudžiai: „Tai ne Dievo valia, kad Jo vaikai gyventų žemiau
žmogiškumo ribų“ 45 .
Kitas didelis Bažnyčios rūpestis – vis dar pasitaikanti socialinė ir ekonominė diskriminacija.
Kaip sakoma Vatikano II Susirinkimo nutarimuose – reikia rimtai stengtis patenkinti
teisingumo ir lygybės reikalavimus nepažeidžiant asmens teisių ir tautinių bruožų,
kad kuo greičiausiai būtų panaikintos milžiniškos dabar egzistuojančios ir vis augančios
ekonominės nelygybės formos ir socialinė diskriminacija 46 . Ypač čia paminėtini kai kurie
socialinių santykių tarp pramonės ir žemės ūkio sričių niuansai. Reikia pripažinti, kad ne
visada pramonės ir žemės ūkio darbininkai matomi vienoje plotmėje. Todėl popiežius Jonas
Paulius II nurodo, kad žemės ūkio darbininko teisės pažeidžiamos, jei jam uždrausta
dalyvauti sprendimuose, susijusiuose su jo darbo našumu, arba nepripažįstama jo teisė į
laisvus susivienijimus teisėtos socialinės-ekonominės pažangos dėlei 47 .
Dažnai socialinės ir ekonominės diskriminacijos objektu tampa darbininkai emigrantai.
Bažnyčia visada pripažino teisę darbo žmogui emigruoti, nes kiekvienas žmogus turi
teisę persikelti ir būti nariu tos politinės visuomenės, kurios pilietis jis yra. Jis taip pat turi
teisę, kada to reikalauja teisėta nauda, imigruoti į kitas politines visuomenes ir jose įsikurti
48 . Tačiau Bažnyčia niekada nebuvo abejinga emigrantų socialinių teisių požiūriu. „Tad
kai darbininkai, kilę iš kitos šalies, kito krašto srities, savo darbu prisideda prie tautos ar
srities ekonominio vystymosi, turi būti griežtai vengiama juos kaip nors nuvertinti žemesniu
atlyginimu ar prastesnėmis darbo sąlygomis. Be to, visi, ypač viešoji valdžia, turi į juos
žvelgti ne kaip į paprastus gamybos įrankius, o kaip į asmenis, privalo jiems padėti, kad šie
galėtų atsigabenti savo šeimą ir gauti tinkamą būstą, bei skatinti jų įsijungimą į priėmusios
šalies ar srities visuomeninį gyvenimą“ 49 . Todėl popiežius ir nurodo, kad „darbo vertė turi
būti matuojama tuo pačiu matu, neatsižvelgiant į tautybės, religijos ar rasės skirtumą“ 50 .
Taigi šiuolaikiniame pasaulyje Bažnyčia susiduria su daugybe socialinių problemų, nes
jos tiesiogiai veikia kiekvieną Bažnyčios narį. Tačiau Šventasis Tėvas teigia, jog „tų problemų
išsprendimas yra įmanomas, apie tai liudija tam tikri faktai ir laimėjimai“ 51 . Tikra yra tai, kad
tų problemų sprendimo raktas glūdi moralinės atsakomybės jausmo pagilinime, to turi imtis
kiekvienas žmogus, ypač krikščionis. Popiežius siūlo visad prieš akis turėti eschatologinį paveikslą
ir prie jo nuolat derinti žmogaus darbus, padaryti jį žmogaus veiksmų metu. „Buvau
alkanas ir nepavalgydinote manęs... buvau nuogas ir neaprengėte manęs“ (Mt 25, 42). „Tie
15