Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

146
Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ
Iš empirinės medžiagos matyti, kad Žagarės gyventojams Barbora Žagarietė buvo ir
yra tarsi globėja, gyvo tikėjimo liudytoja, gyvenimo mokytoja, tarpininkė tarp Dievo ir
paprasto žmogaus.
Iki šiol išlikusi viena iš liaudies pamaldumo formų Barborai Žagarietei – ėjimas aplink
jos karstą keliais. Šią tradiciją gerai išlaikę Žagarėję gyvenantys romai, kurie per didžiąsias
šventes eina keliais aplink Barboros karstą kartu su savo gausiomis šeimomis ir giminėmis.
Ši pamaldumo forma buvo ypač populiari Žagarėje tarpukariu. Dauguma lietuvių pateikėjų
prisipažino, kad vaikystėje lankė Barboros karstą ir eidavo aplink jį keliais, ypač prieš
egzaminus ir rugsėjo 1-ąją. Tiek mokiniai, tiek ir jų mokytojai melsdavosi prie Barboros.
Anot Romualdo Ginaičio, g. 1933 m., vaikų būriai eidavo prieš egzaminus keliais apie Barboros
karstą. Gimnazistai kalbėjo, kad maldos į Barborą padėdavo 47 . Nebuvo atvejų, kad
neišlaikytų egzamino. Kas meldėsi, visi gerai išlaikydavo 48 . Žagarės lietuvių kalbos mokytoja
R. Vaitkienė, g. 1930 m., prisiminė, kad Barbora buvo mokinių globėja. Mokiniai eidavo
keliais aplink karstelį patys, niekieno neskatinti. Tiesiog buvo tokia tradicija eiti keliais
daug kartų. R. Vaitkienė teigė: „Kai sovietai čia viską sudarkė, tai ir nustojom keliais eiti.
Prieš šešetą metų dar nešiau žvakelę Barborai, kad mano mokinės abiturientės gerai išlaikytų
egzaminus...“ 49 . Šį savo žingsnį pateikėja motyvavo jaunystės romantika ir iš jaunystės
išugdytu tikėjimu į Barborą Žagarietę. Ji prisiminė labai šiltas, gražias gegužines pamaldas,
jos vaikystėje vykusias senosios Žagarės bažnyčioje. Gegužės mėnuo būdavo baigiamasis
prieš egzaminus, todėl čia gausiai susirinkdavo mokinių, gimnazistų pasimelsti prieš egzaminus.
Pamaldos vykdavo labai šiltai: „ir tie smilkalai, ir tų vystančių gėlių kvapas, žmonių
daugybė... Ten dusdami plyšavom – tiesiog didelis džiaugsmas buvo“ 50 .
Žagarės gyventojas Vytautas Vaitkus kiek kitaip apibūdino berniukų elgseną prie Barboros
karsto: „Mes, berniukai, irgi ateidavom, poterėlius pakalbėdavom prie Barboros.
1943 m. lankėm Barborą. Tada man buvo 13 metų. Mes, berniukai, neidavom keliais, tik
pabūdavom prie karstelio, pažiūrėdavom, kaip mergaitės eidavo keliais, bet mes rimtų
rimčiausiai būdavom... Atlikę kaip pareigą [...] tada išeidavom. Tai susiję su tikėjimu.“ 51
Angelė Žiedienė-Milašiūtė iš Žagarės taip prisiminė savo vaikystę:
Mes prieš egzaminus eidavom melstis, silpnesni mokiniai. Pareinam – kruvini
keliai, kojinės nuplėštos. Mama bardavos [...], o mes eidavom į tą Švėtę nusiplauti
kojinių, kad mama nematytų. Kur ji tau nematys?
Uždarydavo bažnyčią, mus išvarydavo, mes apsiašaroję verkėm: „Tu, Barboryte,
brangioji, padėk mums egzaminus išlaikyti.“ Prie jos „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“
poterius kalbėjom ir savais žodžiais: „Barboryte brangioji, Tu mums tik padėk“.
Mums tai labai patikdavo, savais žodžiais melsdavomės, kaip išmanydavom:
„Barboryte, tu gražioji“. Mums ji būdavo labai graži. Suknutė ilga, balta, rankos
sudėtos kaip nabašniko.
Kai jie išvarydavo mus iš bažnyčios, tai mes apsukui apie tą bažnyčią eidavom
keliais. Aš savo klasę vesdavau prie Barboros. Pas mus ateidavo visos gatvės vaikai
žaist. Suorganizuodavau ir eidavom, visą klasę vesdavau. Ateidavom visos.
Gražu būdavo. Mes vainikėlius nupindavom jai ir iš rūtų, iš lauko gėlių, žibučių
atnešdavom. Įnešdavom padėti prie karstelio ir gėlyčių. Padėdavom vainikėlius