Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

ŽMOGAUS KŪNO VERTĖ
APAŠTALO PAULIAUS MOKYME PAGAL JONO PAULIAUS II VEIKALĄ „KŪNO TEOLOGIJA“
Graikų kalbos žodis pneuma reiškia „judąs oras“, dvasia. Nors dvasios dvelkimas neapčiuopiamas,
jis yra gyvybe alsuojanti tikrovė. Pauliui „Dvasia“ buvo visur prasiskverbianti
Dievo galybė. Todėl žmogaus dvasia jungia asmenį su Dievu ir skatina gyventi su Juo.
Apaštalo įsitikinimu, žmogaus prigimtis jį vilioja ir gundo atmesti Dievo valią, bet žmoguje
veikianti Dievo Dvasia žadina jame norą daryti gera ir vengti bloga 6 , taip pat duoda
jėgų „gyventi pagal Dvasią“ (Rom 8, 4).
Pauliaus antropologijoje su soma, sarks ir pneuma yra susijusi ir psyche, reiškiantį kūno
gyvybingumą, priklausanti žmogiškajai egzistencijai ir neatspari mirčiai. Šis žodis taikomas
jusliniam žmogui apibūdinti. Pauliaus raštuose Adomas yra gyva būtybė, o Kristus
yra Dvasia, teikianti gyvybę 7 . Iš čia, galima sakyti, kyla žmogaus vertė, nes Dievo Dvasia
gyvena jame.
Galiausiai matome, kad apaštalas Paulius žmogų apibūdina kaip kūno, sielos ir dvasios
vienovę (1 Tes 5, 23). Jėzaus Kristaus tikslas buvo suvienyti žemę ir dangų, dvasią ir materiją,
sutaikyti Dievą ir žmogų. Todėl apibendrinant galima teigti, kad šv. Paulius, sugretindamas
gyvenimą pagal kūną su gyvenimu pagal Dvasią, kalba apie dorinį gyvenimą, o ne dualistinį
dvasios ir medžiagos priešiškumą. Jis nelaiko medžiagos bloga, o dvasios gera. „Jis išryškina
priešingumą tarp grynai žmogiškų siekių ir Dvasios įkvėpto dorinio gyvenimo“ 8 . Dievas atsiuntė
savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne
(Rom 8, 3). Dabar visi, kurie yra Kristuje, pajėgia išpildyti Dievo reikalavimus padedant
Dvasiai, kuri veikia jų gyvenime. Todėl krikščionis gyvena ne pagal žmogiškąją prigimtį, bet
pagal Dvasią (Rom 8, 3–11), jo kūnas tampa Dvasios šventykla.
2. Kūno atpirkimo paslaptis
Skaitant apaštalo Pauliaus laiškus, pastebimi tam tikri aspektai, kuriuose įžvelgiama žmogaus
kūno vertė. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia paminėti kūno atpirkimo slėpinį. Dievas,
priimdamas žmogišką prigimtį, atpirko žmogų, taip sukilnindamas jo kūną ir išvaduodamas
jį iš nuodėmės. Apaštalas Paulius laiške romiečiams (Rom 8, 23) mato kūno atpirkimą antropologinėje
ir kosminėje dimensijoje 9 . Visa regima kūrinija, visata buvo paliesta žmogaus
nuodėmės, todėl „kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ ir viliasi, kad
„bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 19–21).
Šv. Pauliaus nuomone – kūno atpirkimo objektas yra viltis. Ši viltis buvo įrašyta į žmogaus
širdį tuojau po žmogaus nuopuolio. Jau Pradžios knygos žodžiuose, kurie tradiciškai
vadinami protoevangelija, minima Gerosios Naujienos pradžia, pirmas išganymo paskelbimas
(Pr 3, 15). Laiške romiečiams aprašomas kūno atpirkimas susijęs kaip tik su šia
viltimi: „esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24). Dėka vilties išryškėja tikroji žmogaus kilmė,
taigi kūno atpirkimas turi antropologinę dimensiją – Dievas atpirko žmogų. Kadangi Dievas
pavedė valdyti žemę žmogui, tai atpirkimas paveikė visą kūriniją, todėl jis įgauna jau
ir kosminę dimensiją 10 .
Kadangi Paulius, pristatydamas kūrinijos atpirkimą, pastatė žmogų į centrą, kaip buvo
ir sukūrimo pradžioje, vadinasi, žmogus turi pirmuosius Dvasios vaisius. Kristus atėjo
parodyti žmogui, koks privalo būti žmogus ir koks yra aukščiausiasis jo pašaukimas. Kristus
kalba šios vilties vardu, nes ji įrašyta žmogaus širdyje, ir užbaigia šią viltį ne vien tik
49