Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

72
Genutė GEDVILIENĖ, Zita BAUŽIENĖ, Ona DARBUTAITĖ
iširimas. Jei šeimoje yra ir daugiau vaikų, tai ir jiems tenka nemaža dalis streso, įtampos
(I. Jonutytė, 2007) 2 .
Kaip padėti šeimai, kurioje auga vaikas, turintis judėjimo sutrikimų? Galbūt tokiam
vaikui reikia nuolatinės šeimos, brolių ir kitų šeimos narių pagalbos, o gal – labiau ugdyti
socialinius jo gebėjimus, t. y. skatinti savarankiškumą, taikyti integruoto ugdymo sąlygas
ir ugdyti gebėjimą pačiam veržtis į gyvenimą. Svarbiausia, kad toks vaikas supranta, jog
jis pasunkina kitų šeimos narių situaciją. Straipsnyje akcentuojamas šio klausimo aktualumas.
Tyrimo tikslas – nustatyti šeimos vaidmenį ugdant vaikų, turinčių judėjimo sutrikimų,
socialinius gebėjimus.
Tyrimo uždaviniai:
• Atskleisti šeimos, kurioje ugdomas vaikas, turintis judėjimo sutrikimų, socialinę
situaciją.
• Išaiškinti šeimos vaidmenį ugdant vaikų, turinčių judėjimo sutrikimų, socialinius
gebėjimus.
Tyrimo objektas – šeimos vaidmuo vaikų, turinčių judėjimo sutrikimų, socialinių
gebėjimų ugdymui. Empiriniam tyrimui atlikti naudota anketinė apklausa.
Tyrime remiamasi krikščioniškąja socialinio mokymo koncepcija, kuri pagrįsta dviem
Bažnyčios požiūrio į žmogų aspektais: individualumu (akcentuojamas žmogaus orumo
saugojimas) ir socialumu (remiamasi sąveika tarp žmonių visuomenėje, bendruomenėje).
Krikščioniškojo socialinio mokymo pagrindas yra Bažnyčios principai – visuotinė gerovė
ir solidarumas, jie skelbia visų piliečių, valstybės ir visuomenės paramą. (J. Hoffner, 1996;
V. Kazlauskas, 1993) 3 .
1. Šeimos, kurioje ugdomas vaikas, turintis judėjimo sutrikimų, socialinė situacija
J. B. Elshtain teigia, kad šeima yra žmonių kultūros pamatas, jos erdvėje susikuria „žmogų
humanizuojanti aplinka“ 4 .
Asmenybės psichofizinės ir socialinės raidos procesui įtaką daro daug veiksnių: šeima,
mokykla, bendraamžiai, informacinės priemonės, Bažnyčia ir kt. Nemažai diskutuojama
dėl minėtų faktorių svarbos. Anot A. Juodraičio (2004), šeima yra pirmoji socialinė aplinka,
kurioje perteikiami elgesio pagrindai. 5 I. Leliūgienė (2002) teigia, kad šeimoje vaikas
įgyja esminių socialinių žinių, suformuoja įgūdžius ir gebėjimus, susipažįsta ir perima
vertybes, taisykles, kurios reikalingos siekiant sėkmingai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Labai svarbūs santykiai tarp tėvų ir vaikų, nes juos sieja psichologiniai ir moraliniai, tai pat
biologiniai ryšiai, kurie paremti nusistovėjusiomis visuomenėje tradicinėmis pareigomis ir
įsipareigojimais. 6 Anot A. Giddenso (2000), tėvų ir vaikų ryšiai yra ypatingi, nes juose glūdi
didžiulė galios disproporcija, todėl jie yra pagrindinis socializacijos proceso veiksnys. 7
S. Ališauskienė, L. Miltenienė (2004) teigia, kad „šeima pripažįstama pirminiu vaiko
socializacijos šaltiniu“ 8 . Taigi atsiranda būtinybė analizuoti vaiko, turinčio judėjimo sutrikimų,
šeimos kaip pirminio socializacijos proceso mikroklimato charakteristiką, kad būtų
galima nustatyti pagalbos būtinybę ir pobūdį. Psichologinės sąlygos, padedančios nugyventi
turtingą, teigiamų emocijų kupiną gyvenimą ir išauklėti gerus ir dorus vaikus, yra