Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

ŠUNSKAI 1940–1944 M.: KRAŠTAS IR ŽMONĖS
tėjimas. V. Gudaitis prisimena: „Dauguma vyrų pradeda slapstytis. Apylinkėse pasirodo
specialus dalinys. Jie eina per kiemus, suradę vyrą uždaro į pastatytą žeminę (bunkerį) ir
per keletą dienų surinktus sunkvežimiu išveža į Marijampolę, iš kurios, surinkus reikiamą
kiekį, išsiunčia vagonais į apmokymo stovyklas. Iš vagonų daug kam pavyksta pabėgti,
ir grįžę jie vėl slapstosi. Sausio pradžioje pradeda užeidinėti partizanai – tai išvengę mobilizacijos
arba jau pabėgę iš surinkimo vietų vyrai, plechavičiukai, arba pabėgusieji iš
besitraukiančių savisaugos ar statybos batalionų.“ 17 Šis laikotarpis dar labiau supriešino
žmones, vienus išvijo į miškus, kitus pastūmėjo susidėti su „stribais“. Ši kova po keleto
metų jau virto kova už išlikimą, o kartais net nepamatuotu abiejų pusių kerštu.
Ateizuotos visuomenės ir bažnyčios pokario varžymų laikotarpiu, bent jau jo pradžioje,
parapijoje buvo jaučiamas dar gana gyvas maldingumas. 1952 metais Marijampolės
dekano vizitacijos rašte nurodoma, kad Šunskuose sekmadieniais dar vis būna dvejos pamaldos
(10 ir 13 valandą), o šiokiadieniais – rytais (9 valandą). Sakomi du pamokslai,
vakarais būna mišparai, o gegužinių, birželinių ar spalio mėnesio pamaldų metu giedama
litanija arba kalbamas rožančius. 18 1952 metais dekanalinės vizitacijos metu aprašytos pamaldos
liudija žmonių maldingumą ir religinį aktyvumą.
Pokario metais tarybų valdžia uždarė 12 Vilkaviškio vyskupijos parapinių ir filijinių
bažnyčių ir 28 koplyčias, buvo kalinami, ištremti į Sibirą ar kitaip persekiojami 65 kunigai,
iš kurių 11 buvo nukankinti ar negrįžo iš Sibiro tremties 19 . Šunskų bažnyčia nebuvo sugriauta
ar uždaryta, tačiau kaip ir visoje Lietuvoje buvo paversta tarybinės valdžios nuosavybe.
Klebonas kun. V. Ambraziejus, nors ir nebuvo kalintas ar ištremtas, tačiau baugintas
ir persekiotas, likęs be sveikatos, mirė 1948 metais.
Karas ir okupaciniai režimai sugriovė mažos kaimo parapinės bendruomenės gyvenimą,
suardė gerus kaimyniškus santykius, paneigė iš kartos į kartą perduodamas bendražmogiškas
bei tautines vertybes, o nuslopinus religinį sąmoningumą bei paneigus krikščionišką
moralę, bendruomenė religiniu požiūriu liko šalta.
Išvados
Mažoje Šunskų parapijoje žmonės vieni kitus pažinojo, per keletą kartų čia buvo susiklosčiusios
tradicijos ir papročiai. Tačiau Antrasis pasaulinis karas, ypač okupaciniai
režimai, sujaukė visą žmonių gyvenimą, juos supriešino, pasėjo nepasitikėjimą. Šunskų
parapijoje ir apylinkėse vyko tokie patys įvykiai kaip ir visoje Lietuvoje. Čia žmonės
išgyveno tuos pačius praradimus ir džiaugėsi tomis pačiomis perspektyvomis. Tačiau
Šunskai ir jų apylinkės yra šiek tiek toliau nuo didesnių centrų, čia nėra karinių nei
kitų strateginių objektų, tad karo veiksmai juos paveikė mažiau. Šunskiečiai kartu su
kitais žmonėmis išgyveno žydų persekiojimus nacių okupacijos laiku, tačiau gyventojams
nereikėjo stebėti siaubą keliančių procesijų, kuriose į šaudymo vietas vedami jų
bendramoksliai ar kaimynai, nes apylinkėje nebuvo žydų bendruomenės. Antroji sovietinė
okupacija visiškai sugriovė darnų prieškarinį žmonių gyvenimą, buvo nusavinta
nuosavybė, prasidėjo nepamatuotas priešų ieškojimas, persekiojama Bažnyčia, žmonės
supriešinti, gyvenama nuolatinėje Sibiro tremties baimėje, prasidėjo ginkluota partizaninė
kova.
159