Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

ŠEIMOS VAIDMUO JUDĖJIMO SUTRIKIMŲ TURINČIŲ VAIKŲ SOCIALINIAMS GEBĖJIMAMS
bei žinoti situaciją. Norint pažinti individą, reikia bendrauti ir užmegzti santykį taip, kad
jis jaustųsi laisvas ir saugus, kitaip tariant, sukurti laisvą ir nevaržančią aplinką, kurioje jis
galėtų atsiverti ir judėti savo jausmais, mintimis ir pačiu savimi jo norima linkme. Dažnai
individas žino, kiek jo elgesyje netikrumo, apsimetinėjimo tuo, kuo jam, jo supratimu,
reikėtų būti, kitaip tariant, jis pasislepia po kauke. Vaikas, turintis judėjimo sutrikimų,
taip pat įvertina savo situaciją: „dažnai neviltis išgyvenama, liekant neviltyje ir nesirenkant
savęs arba nenorint būti savimi, bet stipriausia nevilties forma yra pasirinkimas būti
kuo nors kitu“ 22 . Palankioje psichologinėje aplinkoje nusimetamos gynybos kaukės ir po
truputį atrandamas nepažįstamasis, kuriuo jis pats ir yra. Vaikui, turinčiam judėjimo sutrikimų,
labai svarbu patikėti savimi, savo organizmu, kad „šis yra tinkama priemonė geriausiam
elgesio būdui betarpiškoje situacijoje atrasti“ 23 .
Žmogus, kuris save vertina gerai, pasak D. G. Myerso (2000), atkakliau atlieka sunkias
užduotis ir yra laimingesnis. 24 Dažnai vaikas, turintis judėjimo sutrikimų, save vertina
arba neigiamai, arba jo vertinimai paremti emocijomis, kurios svyruoja nuo teigiamiausių
iki neigiamiausių 25 (J. Ruškus, 2002). Šioje situacijoje reikalinga pagalba, kad vaikas
išmoktų savo būklėje įžvelgti stipriąsias puses. Reikalinga didelė psichologinė parama ir
pačiam vaikui, ir visai šeimai, nes toje šeimoje auga ir kiti vaikai, kuriems ne mažiau reikalingas
tėvų dėmesys, geras psichologinis klimatas.
Šeimą, kurioje auga vaikas, turintis specialiųjų poreikių, būtina įtraukti į ugdymo procesą,
nes šeimų ir tarnybų bendradarbiavimas sudaro geresnes galimybes jų poreikiams
tenkinti. Gali būti, kad šeimos iš pradžių nenorės priimti pagalbos ar net bus priešiškai
nusiteikusios, bet specialistai privalo siekti įsitraukti į vaiko raidos ir pasiekimų vertinimo,
planavimo bei individualios programos vykdymą. Galima tikėtis, kad po konsultacijos
gali prasidėti bendradarbiavimas, kooperavimasis, o vėliau bendradarbiavimas komandoje
ir partnerystė.
Tėvai, broliai ar seserys, kurių brolis ar sesuo turi judėjimo sutrikimų, turi turėti savų
tikslų, savo gyvenimą, o ne nuolat būti „globėjo“ situacijoje. Tačiau šiuo metu „tėvai, ypač
[vaikui, su judėjimo sutrikimu] yra priversti atlikti palydovų vaidmenį.
Tėvai (dažniausiai mamos) yra priversti atsisakyti savo asmeninių siekių ar
karjeros, tai reiškia didesnius finansinius sunkumus, tenkančius šeimai, bei galimas papildomas
socialines problemas“ 26 ( J. Ruškus, M. Daugėla ir kt., 2007).
Lietuvoje socialinės-psichologinės pagalbos sistema nėra iki galo sukurta. Socialinių
paslaugų tarnybos negali suteikti kokybiškos socialinės-psichologinės pagalbos.
Lietuvoje ir šiandien tėvai, auginantys neįgalų vaiką, lieka vieni spręsdami šeimoje
kilusias problemas. Dažnai tokios šeimos izoliuojasi nuo aplinkos. Šeimos atotrūkis nuo
visuomenės turėtų kelti specialistų susirūpinimą. Taigi tėvų psichologinį atsiribojimą bei
socialinę saviizoliaciją lemia keli veiksniai:
• Klinikinis požiūris suformavo tėvų neigiamas nuostatas socialinės-psichologinės
pagalbos atžvilgiu. J. Ruškus (2002) teigia, jog Lietuvoje susiformavęs klinikinis požiūris
nulėmė, kad gimus neįgaliam vaikui dėmesys skiriamas tik vaiko klinikinei diagnostikai ir
reabilitacijai. Klinikinis požiūris į šeimą yra ribotas, todėl negali tenkinti vaiko ir šeimos
poreikių.
• Dėl tėvų profesinės veiklos apribojimo susiformavo sunki materialinė padėtis, kar-
77