Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II MOKYMAS BAŽNYČIOS ŠVIETIMO KONTEKSTE
reikia mokėti sujungti teologiją su „sociologija“ ir turėti prieš akis „didžius Dievo darbus“,
taipgi teises žmogiškos būties, kuri yra asmeninė bei socialinė, o svarbiausia asmeniška ir
bendruomeniška“ 12 . Taip pat, piešiant Bažnyčios kaip Dievo tautos vaizdą, reikia tolygiai
laikytis „vertikalios pozicijos, kylančios iš atpirkimo; tuo pačiu metu turime orientuotis
ir į „horizontalią“ kryptį – į žmones pasaulyje, į žmones, kurių prigimtyje asmeniškas ir
visuomeniškas elementas vienas kitą persunkia ir papildo“. Todėl, sako popiežius, „pagal
Vatikano II Susirinkimo mokslą reikia pastebėti akivaizdų sąryšį tarp Dievo tautos tikrovės
ir pašaukimo žmogaus kaip asmens, kas yra taipgi bendruomenės pašaukimas“ 13 .
Kaip jau minėta, apreikštoji tiesa apie mistinį Kristaus kūną leidžia mums daug daugiau
bruožų įžiūrėti Bažnyčioje negu kokioje kitoje bendruomenėje. „Bendruomenės sociologijos“
kategorijos nepajėgia apimti Bažnyčios paveikslo. Todėl, remdamasis Vatikano II Susirinkimo
mokymu, popiežius nurodo, kad Bažnyčia yra daugiau nei bendruomenė (communitas);
ji turi communio prigimtį, kur žmonės vienas kitam tarnaudami įvairiais būdais
ir daugeriopais santykiais patys save atiduodami kitiems, gali save visiškai atrasti 14 . Taip
suprastas communio sudaro bendrą savitarpio priklausomumą mistiniam Kristaus Kūnui,
kuriame visi jo mokiniai yra viena. Taigi žinios apie Bažnyčią kaip Dievo tautą yra giliai
persunkiamos žiniomis apie asmens pašaukimą ir žiniomis apie tą asmenų communio, kuris
Bažnyčioje įvyksta todėl, kad ji taip pat yra ir mistinis Kristaus Kūnas. Communio reiškia
bendruomenę, kur asmuo yra ne vien apsaugomas, bet galutinai atbaigiamas 15 .
Savo darbe popiežius pateikia žinias apie Bažnyčią kaip Dievo tautą operuodamas sąvokomis
ad intra ir ad extra. Randame parašyta, kad jau pirmojoje Vatikano II Susirinkimo
sesijoje pažvelgta į kompleksinį žmonijos realumą ir tvirtinta, kad platūs žmonių
sluoksniai – teologiškai skirtingu būdu – randami Bažnyčios išorėje; kartu išryškėja, kad
visi žmonės yra įimti į tėviškąjį Dievo planą, kad visi yra Kristaus atpirkti ir kad Šventoji
Dvasia visų sielas veikia savo šventinančia įtaka. Visa tai priklauso „Dievo tautos“ sąvokai
16 . Todėl ši sąvoka tarnauja patvirtinant sutvėrimo, atpirkimo ir išganymo tikrovę, žinias
apie Bažnyčią tam tikru mastu įjungia į konkrečias, istorines žmogaus dimensijas, bet ne
atvirkščiai. Kaip Dievo tauta, Bažnyčia egzistuoja ne tik ad intra, bet ir ad extra. Šia kryptimi
ir turi vykti tikėjimo pagilinimo bei jo praturtinimo procesas. Savaime suprantama, kad
šis vyksmas yra naudingas Apreiškimo ir atpirkimo tikrovei 17 . „Visi žmonės yra pašaukti
į naują Dievo tautą. Todėl ši tauta, likdama viena ir vienintelė, turi skleistis per visą pasaulį
ir per visus amžius, kad išsipildytų Dievo valios sumanymas“ 18 . Ši mesijinė tauta turi
galvą – Kristų, „paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti“ (Rom 4, 24),
kuris dabar garbingai viešpatauja danguje. Šios tautos tikslas – Dievo Karalystė, paties Dievo
pradėta čia žemėje ir toliau platinama, kol amžių pabaigoje jo paties bus atbaigta. Taigi
ši Mesijo tauta, nors ir neapima visų žmonių ir ne kartą atrodo kaip nedidelė kaimenė, yra
stipriausias vienybės, vilties ir išganymo daigas visai žmonių giminei. Ji yra Kristaus įkurta,
jo pasirinkta kaip visų žmonių išganymo įrankis ir yra siunčiama į visą pasaulį 19 .
Dabar turėtų būti aišku, kokia prasme Dievo tautos tikrovė yra pagrindinė Bažnyčios
dimensija. Bažnyčia, svarbiausia, yra identiška su Dievo tauta. Šis identiškumas liudija,
jog Bažnyčia pirmiausia atitinka tėvišką Dievo planą, taigi – išganymo planą. „Jis taip
pat tvirtina, jog Bažnyčia visada pasilieka dieviškojo Sūnaus bei Dvasios siuntimo perspektyvoje,
kuri taikoma kiekvienam žmogui ir kurios neapriboja matomoji Bažnyčios
9