Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

78
Genutė GEDVILIENĖ, Zita BAUŽIENĖ, Ona DARBUTAITĖ
tais netgi skurdas. Tėvai nebenori nagrinėti asmenybės ir tarpusavio santykių problemų, o
siekia tik materialinės pagalbos. 27
Dažnai tėvai atsisako profesinės veiklos, nors tam ir atsiranda galimybės, argumentuodami,
kad jie labai nuskriausti, kad jais turi pasirūpinti valdžia ir t. t.
Pasak D. G. Myerso (2000), žmonės bendrauja, norėdami patenkinti savo interesus,
siekdami gauti kuo didesnę naudą kuo mažiausiomis sąnaudomis. Socialiniai psichologai
tokį požiūrį vadina socialinių mainų teorija. Remiantis šia teorija galima paaiškinti,
kodėl dažniausiai pagalbos sulaukia tie, kurių pripažinimas yra labai svarbus, arba tie,
kurių pagalba gali būti reikalinga ateityje. Čia galima įžvelgti savanaudiškumo apraiškas
– jei pagalba teikiama tik dėl asmeninių interesų. Tačiau jei pagalba teikiama tik siekiant
malonumo, tai galima įvardyti kaip dorybę. Taigi bendraudami „su neįgaliais , kurie
negali grąžinti tiek, kiek gauna, mes išmokstame taikyti „socialinės atsakomybės normą“;
privalome pagelbėti tiems, kuriems reikia mūsų pagalbos, kai išlaidos viršija pelną“ 28 .
Žmonių tarpusavio sąveika yra pagrįsta įpareigojimu teikti pagalbą tiems žmonėms,
kurie buvo suteikę pagalbą jiems. Pagal socialinės atsakomybės normas pagalbą reikia suteikti
ir tiems, iš kurių šios pagalbos tikėtis negalima.
XX amžiuje visose demokratinėse šalyse savo socialinę veiklą išplėtojo nevyriausybinės
organizacijos, kurių tikslas – teikti paslaugas paramos reikalingoms visuomenės
grupėms (I. Leliūgienė, 1997) 29 . Lietuvoje į tokią savanorišką veiklą yra įsitraukę daug
mažiau žmonių palyginti su kitomis šalimis. 1998 m. SIC Rinkos tyrimai atliko viešosios
nuomonės tyrimą „Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje“, iš kurio rezultatų paaiškėjo,
kad per pastaruosius kelerius metus tik 9 proc. Lietuvos gyventojų yra buvę savanoriais
nevyriausybinėse organizacijose (JAV savanorių skaičius siekia 50 proc., Vokietijoje – 20
proc., Vengrijoje – 12 proc.). Pasaulyje vidutiniškai 28 procentai žmonių dalyvauja savanoriškoje
veikloje. Lietuvoje šiuo metu įregistruota per 12000 įvairių ne pelno siekiančių
organizacijų. Lietuvos savanorių skaičius turėtų būti apie 50 000, tai sudarytų 3 procentus
visų dirbančiųjų.
Apibendrinant galima teigti, kad šeimai, auginančiai neįgalų vaiką, yra reikalinga
kompetentinga pagalba. Žinoma, ši pagalba neišspręs visų šeimą lydinčių problemų, bet
ji jas palengvintų, padėtų išmokti gyventi su vaiko negalia. Psichosocialinę pagalbą kompleksiškai
turėtų teikti pedagoginės, psichologinės, ankstyvosios intervencijos, medicininės,
nevyriausybinės organizacijos ir kt. Tačiau literatūroje nepavyko rasti duomenų
apie psichosocialinės pagalbos sistemą. Peršasi nuomonė, kad visų reikalingų specialistų
užtenka, bet jų veikla nekoordinuojama, nes nesukurta sistema. Taigi šeima, kuriai reikalinga
pagalba, lieka nuošalyje su savo problemomis.
4. Vaikų, turinčių judėjimo sutrikimų, socialinių gebėjimų ugdymas
Siekiant atskleisti palankiausias sąlygas ir kliūtis judėjimo sutrikimų turinčių vaikų socialiniams
gebėjimams ugdyti šeimoje, 2006 m. vykdytas kiekybinis tyrimas. Atlikta
tėvų, kurie augina vaikus, turinčius judėjimo sutrikimų (dalyvavo N – 20 tėvų), ir mokytojų,
kurie dirba su šią negalią turinčiais vaikais (dalyvavo N – 80 mokytojų) anketinė
apklausa.