Soter Nr. 26 - Vytauto Didžiojo universitetas

ISSN 1392-7450
SOTER 2008.26(54)
Šeimos vaidmuo judėjimo sutrikimų turinčių
vaikų socialiniams gebėjimams
Negalią turintis žmogus palankios aplinkos dėka siekia išmokti kritiškai mąstyti, gebėti atsakingai priimti sprendimus,
būti tolerantiškas, mokantis bendrauti, pasitikintis savimi, reikšti jausmus ir emocijas, gebėti priimti kitokius
žmones negu jis pats yra. Tik tokius gebėjimus įgijęs žmogus gali siekti asmeninių ir socialinių tikslų. Socialiniams
gebėjimams ugdyti labai svarbus vaidmuo tenka šeimai. Empirinis tyrimas padėjo atskleisti, kad nepilnoje šeimoje
ugdomi vaikai, turintys judėjimo sutrikimų, yra uždaresni, iš aplinkinių reikalauja daugiau dėmesio; dažniau pastebimos
neigiamos jų emocijos. Jeigu vaikus, turinčius judėjimo sutrikimų, auklėja seneliai, tokie vaikai pasižymi
nesavarankiškumu, sunkiau bendrauja su bendraamžiais, išryškėja neigiamos jų emocijos. Tyrimo rezultatai patvirtino,
kad per didelė tėvų ir senelių globa trukdo ugdyti vaikų, turinčių judėjimo sutrikimų, savarankiškumą,
atsakingumą, pasitikėjimą savimi.
A person with disabilities aims to learn critical thinking, to be able to accept decisions with responsibility, to be
tolerant and able to communicate, to be self-confident, to express feelings and emotions, and to accept different behaviour
of other people, in case this person is in favourable environment. The person can reach personal and social
skills only having such abilities. Therefore, a very important role is played by the family in developing social skills.
The empirical research helped to reveal the facts that children brought up in an incomplete family, who have movement
disabilities, are closed and demand more attention, negative emotions are noticeable more often. If children
are brought up by grandparents, then they are not self-independent, they have difficulties in communication and
express negative emotions. The results of the research prove that the over attention of parents or grandparents negatively
influence independency, responsibility and self-confidence among children with movement disabilities.
Įvadas
Genutė GEDVILIENĖ
Zita BAUŽIENĖ
Ona DARBUTAITĖ
Vytauto Didžiojo universitetas
Šeima – viena iš svarbiausių vaiko socializacijos institucijų, joje žmogus patiria pirmąsias
socialines sąveikas. Šeima – tai ta vieta, kurioje vaikas turi prieglobstį nuo susvetimėjusio
pasaulio įtampos (G. Colombero, 2001) 1 . Tačiau šiuolaikinėje modernioje visuomenėje
tradicinės šeimos autoritetas yra pasikeitęs, tai paskatino šeimos modelio transformaciją
– didesnį nepilnų šeimų skaičių. Vaikai iš nepilnų šeimų netenka saugumo, sunkiau
ir sudėtingiau sekasi vystytis jų asmenybei, atsiranda perėjimo iš šeimos į visuomenę
trikdžių. Šeimos, auginančios vaikus, turinčius judėjimo sutrikimų, patiria ne tik šeimos
transformacijos pasekmes, bet ir vaiko negalios sukeltus padarinius: šeimos draugų šalinimąsi,
perdėtą mandagumą, atstūmimą, pašaipą ir pan. Dėl šios priežasties paprastai
ieškoma naujų draugų, kartais panašaus likimo, nes tarp jų žmonės jaučiasi suprasti. Tokia
šeima išgyvena krizes: paaštrėja negalios sukeltas stresas, kurio pasekmė gali būti šeimos