SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

8 Skyrius
2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi
3.1 APLINKYBIŲ SUPRATIMO IR TINKAMO POLITINIO ATSAKO ATOTRŪKIO MAŽINIMAS
Pastarieji ES politiniai veiksmai, ypač silpnumo situacijose, pasižymi atnaujintomis pastangomis suprasti vietos dinamiką, nustatyti
(galimų) konfliktų priežastis ir papildyti šalies strategijas kompetentinga kelių šaltinių politine, socialine, ekonomine ir regionine
analize36. EB ir ES šalys narės dažnai atlieka bendrą analizę. EB šalių strategijos paprastai grindžiamos nacionaliniuose strategijos
dokumentuose apibrėžtais poreikiais ir prioritetais, dėl to išauga galimybės ugdyti atsakomybę. Tačiau ne visada aišku, kiek tokia
analizė pagrįsta įvairiais vietiniais šaltiniais. Taip pat trūksta informacijos apie vietos veikėjus (kenkėjus, pokyčių iniciatorius), jų
motyvaciją ir besivystančią socialinę dinamiką. Tai galima iš dalies paaiškinti ES šalių narių poreikiu išsaugoti tam tikrą politinę laisvę
manevruoti. Be to, bendras konteksto supratimas nereiškia, kad skirtingi veikėjai (konkrečios srities veikėjai, veikėjai ES sostinėse
arba vietos partneriai) vykdo bendrą politinę ir veiklos strategiją.
ES bandymai susieti geresnę politinės ekonomikos analizę su strategija ir programavimu nebuvo sklandūs. Kai kas mano, kad taip
yra dėl duomenų prieštaringumo arba dėl to, kad reikalingi politiniai pasirinkimai, kurių nei ES, nei jos partneriai nenori arba negali
atlikti. Pavyzdžiui, Kenijoje, nepaisant kelerius metus stebėtų įspėjamųjų ženklų, daugelis donorų nereagavo ir nepritaikė savo
strategijų, kol 2007 m. nesusidūrė su politinio smurto proveržiu.
3.2 TINKAMO ATSAKOMYBĖS PRINCIPO POREIKIS
Daugelyje silpnų valstybių teisėtumas būna trumpalaikis, net jei valdžia išrenkama laisvuose ir sąžininguose rinkimuose, kurie
tokiomis aplinkybėmis jau savaime būna didelis pasiekimas. Valdžios pajėgumą paprastai nustelbia poreikių lygmuo. Valdžios
kontrolė dažnai veikia ne visose šalies dalyse ir nepasiekia smurtautojų (kurių dažnai pasitaiko net valstybės struktūrose). Kartais
nacionalinių strategijų nebūna arba jos neaiškiai apibrėžtos. Tačiau pagal ES plėtros politiką, veikianti valdžia laikoma teisėta dialogo
dalyve ir partnere. Todėl reikia kūrybiškesnio požiūrio, pagal kurĮ būtų galima įtraukti vietos ir regionų veikėjus kaip partnerius,
prisiimančius bendrą atsakomybę už ES iniciatyvas, tačiau tai padaryti gana sunku.
Pastaruoju metu Somalyje vykdytos intervencijos rodo ES galimybes ir norą ieškoti kitokio požiūrio Į beveik išskirtinĮ „valstybių“
dialogą bei santykius ir peržengti „valdžios arba valstybės atsakomybės“ vizijos ribas. Net jei ES strategija nėra ilgalaikis valstybės
stiprinimo sprendimas, ES ir toliau teikia pagalbą, remia svarbiausiųjų paslaugų teikimą per pilietinės visuomenės veikėjus ir skatina
vietos valdžios ir pilietinės visuomenės partnerystę. Remdamasi šiuo pavyzdžiu, ES galėtų peržiūrėti ir apibrėžti atsakomybės
principą bei jo santykĮ su pilietine visuomene silpnose šalyse.
3.3 POLITIKOS DARNA IR KOORDINAVIMAS
Siekiant didesnės darnos, reikia kurti bendrą ES institucijų ir svarbiausių šios srities veikėjų viziją bei politinę strategiją, kaip spręsti
pagrindines problemas, kokie turėtų būti prioritetai, kaip, su kuo ir dėl ko dirbti, jei valdžia nenori bendradarbiauti ir susiduriama
su valdymo sunkumais. Vadovavimas ir kompromisai ne tokie paprasti, kaip kitomis aplinkybėmis. Koordinavimas šioje srityje vis
dar suprantamas kaip bandymas per daug nesikišti Į kitų veikėjų sritis ir kaip donorų veiklos sinergijų kūrimas. Tačiau panašu, kad
donorų bendruomenėje labiau politinėse vystomojo bendradarbiavimo srityse yra žymiai mažiau noro veiksmingai pasidalyti
darbą (pavyzdžiui, švietimo sistemos raida atrodo lengviau pasiekiama nei valdymo rėmimas).
Pirmiausia, koordinuojant veiksmus šioje srityje, ypač esant prastam valdymui ir stipriai, bet nenorinčiai bendradarbiauti valdžiai,
keblūs politiniai klausimai vis dar dažniausiai paliekami nuošalyje, todėl trūksta aiškios politinės strategijos kiekvienai silpnumo
situacijai spręsti. Tai iš dalies lemia skirtingos EB ir ES šalių narių politinės kultūros ir darbotvarkės, o iš dalies dėl to, kad veiklos
vykdytojų ir vadovybės (Briuselio ir (arba) sostinių) sąveikoje neaiškiai apibrėžtas veiklos vykdytojų vaidmuo formuojant ir atstovaujant
politiką. Naujas ir daugiau galių turintis užsienio reikalų ir saugumo politikos aukštasis atstovas, kuris taip pat pirmininkautų
Europos Komisijai, taip pat nauja bendra diplomatinė tarnyba – Europos išorės veiksmų tarnyba, kurią siūloma įkurti ES Lisabonos
sutartyje – galėtų atnešti teigiamų pokyčių ir ištaisyti kai kuriuos ES darnos ir koordinavimo trūkumus. Tačiau nereikėtų pervertinti
jos galimybių daryti pokyčius.
36
Daugiau informacijos šia tema žr. „Darbo dokumento“ 2-ąjĮ skirsnĮ (3–5 p.) – Šiuo metu ES lygiu vykdomo pagrindinio politinio darbo dėl silpnumo sintezė,
Briuselis, Europos Bendrijų Komisija, 2009a.
114