SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

1 Skyrius
2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi
1.1 PARAMOS VYSTYMUISI, SKIRTOS SILPNOMS VALSTYBĖMS, PARADOKSAS
Pastaraisiais metais silpnos šalys tapo pagrindiniu prioritetu vystymosi bendrijai dėl jų menkų vystymosi rezultatų ir dėl rimtų
žmogaus teisių pažeidimų3. Ši grupė, kuriai būdingas labai prastas valstybinių institucijų funkcionavimas, kelia didelius pasaulinio
vystymosi iššūkius tarptautinei bendruomenei. Silpnumas reikalauja žmogiškųjų sąnaudų, kurios yra esminės, plačiai paplitusios ir
ilgalaikės. Gyventi silpnoje šalyje reiškia netekti pagrindinių valstybės teikiamų paslaugų ir saugumo bei žmogaus teisių užtikrinimo.
Tai taip pat sukelia neigiamus šalutinius poveikius tiek regiono, tiek pasaulio mastu.
Teikiant paramą vystymuisi, silpnose šalyse susiduriama su didesniais iššūkiais nei kitur. Šios šalys dažnai būna sunkūs partneriai.
Pagalbos srautai gali sukelti nepageidaujamų padarinių. Pagalbos veiksmingumui taip pat trukdo menki šalių vyriausybių gebėjimai.
Palaikant ryšius su silpnų valstybių institucijomis gali tekti bendrauti su neteisėtomis, neatstovaujančiomis ar silpnomis vyriausybėmis
arba su keliais besivaržančiais veikėjais. Esant tokioms aplinkybėms, mažiau tikėtina, kad pagalba pasieks gyventojus, kuriems ji
skirta, ar padės pasiekti ilgalaikių tikslų.
Donorai net gali sutrukdyti išsivaduoti iš silpnumo. Iš tikrųjų pagalbos srautai, išskyrus techninę pagalbą, gali sumažinti šalies
galimybes išeiti iš silpnų šalių grupės 4 . Toks faktas, kurĮ patvirtino Dambisa Moyo savo garsioje knygoje Dead Aid (Neveiksminga
pagalba), rodo, kad dar reikia tobulinti tarptautinės bendruomenės veiklą su silpnomis šalimis 5 . Šiame kontekste valstybės stiprinimas
tampa pagrindiniu tarptautinės bendruomenės dalyvavimo silpnose valstybėse tikslu, kaip teigiama Principuose siekiant visapusiško
tarptautinio Bendrijos ir valstybių narių dalyvavimo silpnose valstybėse 6 .
Veiksmingumu pagrįstas pagalbos skyrimas – apytiksliai apibrėžtas kaip gerų vykdytojų apdovanojimas didėjančiais pagalbos
srautais – pavertė silpnas šalis „netekusiomis pagalbos“ (1.1 langelis). Dar labiau tikėtina, kad Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos
Afrikos šalys bus paliktos be pagalbos. Iš 48 silpnų šalių 29 Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys priėmė 49 % visų OPV srautų
2000–2007 m 7 .
Vakarų Afrikoje kelioms šalims niekada nepavyko sukurti tvirtos valstybės, o regionas yra vienas iš neturtingiausių ir nestabiliausių
pasaulyje. Nuo 1998 iki 2005 m. bent 35 ginkluotos grupės veikė Dramblio Kaulo Krante, Gambijoje, Gvinėjoje, Bisau Gvinėjoje,
Liberijoje, Malyje, Nigeryje, Nigerijoje, Senegale ir Siera Leonėje 8 . Sudane ir Didžiųjų ežerų regione žmonės neseniai patyrė genocidą.
O Afrikos rage yra nepavykusios valstybės simbolis – Somalis.
Taigi Afrika Į pietus nuo Sacharos vyrauja tarp silpnų šalių. Galima teigti, kad valstybių silpnumas turi aiškiai nustatytas bendras
istorines šaknis (žr. 3-iąjĮ skyrių). Sutelkiant dėmesĮ Į regioną, galima būtų geriau suprasti silpnumo sukeliamus vystymosi
iššūkius.
Tarptautinė bendruomenė turi įveikti paradoksalią nuostatą mažiau pagalbos skirti toms šalims, kurioms jos labiausiai reikia,
ir pritaikyti paramos vystymuisi paskirstymo metodus silpnų šalių konkrečių sąlygoms, ypatybėms ir dinamikai. Silpnos šalys
pasitarnauja kaip bandymo stendas, kuriame galima patikrinti Europos Sąjungos įsipareigojimą – jĮ dar kartą patvirtino Europos
konsensusas dėl vystymosi – teikti geresnę ir gausesnę pagalbą. Šis procesas nebus lengvas. Esant dabartinei ekonomikos ir finansų
krizei, Europos Sąjungos šalys turi finansuoti savo didėjančius viešųjų išlaidų deficitus. Neseniai įvykusi Europos Sąjungos plėtra
dar labiau sunkina sutarimo dėl lėšų paskirstymo paieškas.
3
Yra kelios valstybių silpnumo klasifikacijos ir vertinimų sistemos. Jei nenurodyta kitaip, šioje ataskaitoje remiamės šiuo (neoficialiu) silpnų ir konfliktą patyrusių
šalių sąrašu, kuris buvo naudojamas 2008 m. metinėje ataskaitoje apie Išteklių srautus Į silpnas ir konfliktų paveiktas valstybes (EBPO 2009). Jis sudarytas iš
trijų sąrašų: dviejų apatinių kvintilių iš 2007 m. šalies politikos ir institucijų įvertinimo, 2008 m. „Brookings“ valstybių silpnumo besivystančiose šalyse indekso
ir 2007 m. Karltono (Carleton) universiteto šalių užsienio politikos indikatorių indekso. Šis silpnų valstybių sąrašas apima Afganistaną, Angolą, Bisau Gvinėją,
Burundį, Centrinės Afrikos Respubliką, Čadą, Demokratinę Kongo Respubliką, Dramblio Kaulo Krantą, Džibutį, Eritrėją, Etiopiją, Gambiją, Gvinėją, Haitį, Iraką,
Jemeno Respubliką, Kambodžą, Kamerūną, Keniją, Kiribatį, Komorus, Kongo Respubliką, Laosą, Liberiją, Mauritaniją, Mianmarą, Nepalą, Nigerį, Nigeriją, Pakistaną,
Palestiniečių valdomas sritis, Papua Naująją Gvinėją, Pusiaujo Gvinėją, Rytų Timorą, Ruandą, San Tomę ir Prinsipę, Saliamono Salas, Siera Leonę, Somalį, Sudaną,
Šiaurės Korėją, Tadžikiją, Togą, Tongą, Ugandą, Uzbekiją, Vanuatu ir Zimbabvę. Kaip aptariama kitame skyriuje, silpnų valstybių sąrašo sudarymas politiniu ir
analitiniu požiūriu yra prieštaringas. 2009 m. ERD oficialiai nepatvirtina šios klasifikacijos, kuri naudojama leidinyje tik darbo tikslais.
4
Chauvet ir Collier 2008.
5
Moyo 2009.
6
EBPO-PVK 2007.
7
EBPO, PVK statistikos duomenų bazė internete, 2000–2007 m.
8
UNODC 2009.
12