SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

4 Skyrius
2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi
elitui siekimas. Mozambike ir kitose šalyse pagal nacionalinius įstatymus reikalaujama, kad investuotojai tartųsi su vietos
gyventojais prieš atliekant žemės paskirstymą. Ganoje yra paplitę sandoriai su vietos lyderiais. Bet net ir šiais atvejais dažnai
pasitaiko trūkumų dėl teisinių reikalavimų įgyvendinimo ir vietos lyderių atskaitomybės.
Taip pat labai svarbi vietos žemės teisių apsauga. Nacionaliniai įstatymai yra nevienodi, bet kai kurios neretai pasitaikančios
jų ypatybės kenkia vietos gyventojų padėčiai. Iš tokių trūkumų galima paminėti neapsaugotas valstybei priklausančios žemės
naudojimo teises, neprieinamas registracijos procedūras, kompensavimą vien tik už pagerinimų praradimą, kaip antai javų,
o ne žemės praradimą, ir pasenusius kompensavimo tarifus. Todėl vietos gyventojai gali pralaimėti, ir net investuotojai,
siekiantys laikytis geros praktikos, nukenčia dėl aiškių vyriausybės procedūrų ir nurodymų trūkumo.
EKONOMINĖ ŽEMĖS ĮSIGIJIMO SANDORIŲ PUSIAUSVYRA
Žemės mokesčių ir kitų piniginių pervedimų apskritai nebūna arba jie būna maži, nes norima pritraukti investicijų,
suvokiama, kad galimybės sąnaudos yra mažos, ir trūksta gerai veikiančių žemės rinkų. Tai savaime nereiškia, kad sandoris
nesubalansuotas: žemę teikiančios šalys gali gauti naudos, pavyzdžiui, investuotojų įsipareigojimus dėl investicijų ir
infrastruktūros, kaip antai drėkinimo sistemos vystymo.
Atsižvelgiant Į įsipareigojimų dėl investicijų reikšmę ekonominiam žemės įsigijimo sandorių balansui, įvykdomumas yra ypač
svarbus. Vyriausybės žemės paskyrimai paprastai atliekami priklausomai nuo to, ar investuotojas laikosi investicijų planų
per kelis pirmuosius projekto metus, po kurių paskyrimas yra patvirtinamas. Bet Afrikos vyriausybės retai naudodavo šią
priemonę, kad priverstų investuotojus atsiskaityti, o sutarčių formuluotės nėra pakankamai detalios, kad tai būtų įvykdoma.
Vienkartiniai vertinimai ankstyvoje įgyvendinimo stadijoje neleidžia atlikti tęstinio investicijų vykdymo kontroliavimo ir
sankcionavimo per visą projekto vykdymo laikotarpį.
Nors žemės įsigijimo sandorių struktūra yra nepaprastai skirtinga, sprendžiant pagal nedidelĮ sutarčių skaičių, galima teigti,
kad dar galima daug daugiau nuveikti griežtinant nuostatas pagrindinėse srityse, paveikiančiose ekonominę pusiausvyrą,
ypač palyginus šias sutartis su sutarčių sudarymo praktika kituose sektoriuose, kaip antai naftos ir dujų sektoriuose. Šioms
sutartims, nors jos labai nevienodos, dažnai trūksta tvirtų mechanizmų, leidžiančių kontroliuoti ar priversti investuotojus
vykdyti savo įsipareigojimus, užtikrinti naudą vietos gyventojams, skatinti smulkius ūkininkus dalyvauti gamybos veikloje
(pavyzdžiui, taikant ūkininkavimo rangą, bendrąsias įmones su vietos žemės valdytojais ar kitas bendros gamybos formas),
maksimaliai padidinti vyriausybės pajamas ir subalansuoti apsirūpinimo maistu užtikrinimo problemas žemę tiekiančioje
ir žemę įsigyjančioje šalyje.
Žemės ūkio modernizavimas galėtų padėti Afrikos šalims pakilti vertės grandine. Gerinant žemės ūkĮ galima pasiekti gyvenimo
šaltinių įvairinimo, sukurti darbo vietų ir pakelti žemės ūkio produktyvumą (naudojant pagerintas sėklų rūšis, praktines žinias ir
technologijas). Investuotojai Į žemę ir žemės ūkiu užsiimančios įmonės galėtų skatinti ar tiesiogiai investuoti kapitalą Į infrastruktūrą,
technologijas ir intervencijas, siekiant pagerinti prieigą prie rinkų, o žemės mokesčiai ir koncesijos galėtų teikti biudžeto pajamų.
Tačiau pavojai kelia susirūpinimą. Prieigos prie žemės ir vandens išteklių, išteklių vadybos ir gamybos metodų pasikeitimai gali
paveikti aplinkos tvarumą, apsirūpinimo maistu užtikrinimą, valdžios santykius ir socialinĮ stabilumą, ypač kai sandoriai sudaromi
nesubalansuotomis derybomis. Kyla pavojus, kad žemę nustos valdyti didelė visuomenės dalis ir kils neigiami padariniai apsirūpinimo
maistu užtikrinimui, socialiniam stabilumui ir vietos darbui bei galimybėms gauti pajamas. Žemę valdant užsienio investuotojams,
gali kilti ydingos paskatos naudoti netvarius gamybos metodus, o žemės įsigijimo sandoriai ir derėjimasis gali sukurti galimybes
korupcijai ir privataus pelno pasisavinimui nacionalinių ilgalaikių interesų sąskaita.
Tikėtina, kad kai kuriose šalyse Į pietus nuo Sacharos žemės įsigijimo sandoriai sukurs trintĮ tarp partnerių (4.3 langelis) 25 .
Įsigijimai dažniau būna pelningesni srityse su drėkinimo sistema, prieiga prie vandens ir infrastruktūros bei esančiose netoli rinkų.
O produktyviausia žemė ir vandens šaltiniai, Į kuriuos siekiama investuoti, nėra „nenaudojami“ ištekliai. Net jei jie klasifikuojami
kaip „nenaudojami“, tikėtina, Į juos savo teises pareikš ankstesni naudotojai. Šis reiškinys buvo užfiksuotas Etiopijoje, Tanzanijoje ir
Mozambike 26 . Tai gali paaiškinti faktas, kad Afrikoje išteklių naudojimas veikiausiai yra nepakankamai apskaičiuojamas, nes didžioji
vietos išteklių naudotojų dauguma, ypač kaimo vietovėse, neturi oficialių nuosavybės teisių. Yra plačiai paplitę gamybos būdai,
nereikalaujantys nuolat naudoti žemę (ganomi gyvūnai, auginimo ciklai ilgam paliekant pūdymus). Todėl daug žmonių gyvena
naudodamiesi bendros ir laisvos prieigos ištekliais.
25
Cotula et al. 2009 ir GRAIN 2008.
26
Sulle 2009; Nhantumbo ir Salomao 2009.
64