SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
9 Skyrius<br />
2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi<br />
Tačiau kol kas Afrikoje Į pietus nuo Sacharos regioninės integracijos požiūris nesulaukė labai daug sėkmės. Sunkumų gali iškilti<br />
užtikrinant taisyklių laikymąsi ir dėl dviprasmybių, susijusių su regionine lyderyste. Regioninės politikos įgyvendinimas dažnai<br />
šlubuoja dėl prasto valdymo, silpnų nacionalinių institucinių struktūrų ir politinės valios stokos. Prekybos susitarimų ekonominis<br />
poveikis kelia nusivylimą, ir regioninė politinės valdžios integracija vyksta itin lėtai, nes vengiama perduoti valdžią regioninėms<br />
organizacijoms 18 . Nesaugumas ir silpnumas taip pat kliudo sėkmingai regioninei integracijai 19 . Afrikos skirstymo politiniais regionais<br />
pirminės idėjos buvo glaudžiai siejamos su valstybių suverenitetu ir nesikišimo principu 20 .<br />
Naujosios Afrikos vystymosi partnerystės (NEPAD) sukūrimas atspindi naujesnius bandymus „suvienyti suverenumą“ ir pagerinti<br />
valdymą per Afrikos tarpusavio vertinimo mechanizmą. Šie pastarieji pasiekimai atitinka požiūrį, pagal kurĮ pripažįstama tiek<br />
regioninės tarpusavio priklausomybės, vedančios prie silpnumo židinių, svarba 21 , tiek gryno (europinio) „Į valstybę nukreipto“<br />
pajėgumų stiprinimo metodo nesėkmė 22 . Tokius valdymo stiprinimo procesus, kuriems vadovaujama regioniniu mastu, reikėtų<br />
skatinti plačiau, siekiant paremti valstybių stiprinimą silpnose šalyse (žr. 9.4 langelį).<br />
9.4 langelis. Vadovavimo ir hegemonijos dilema, kai valdymo stiprinimui vadovaujama<br />
regioniniu lygiu<br />
Koncepciniai svarstymai leidžia daryti prielaidą, kad valdymo stiprinimas, kai jam vadovaujama regioniniu lygiu, yra<br />
veiksmingesnis, jei susitarimuose dalyvauja dideli partneriai, patikimiau prižiūrintys, kad būtų laikomasi bloko taisyklių,<br />
ir dėl to geriau įtvirtinantys sąlygas stiprinti politines institucijas. Tačiau taisyklių laikymosi priežiūra irgi turi būti pagrįsta<br />
taisyklėmis. Didieji partneriai neturėtų naudotis savo pranašesne (ir patikima) taisyklių laikymosi prižiūrėtojų padėtimi vedini<br />
oportunistinių arba hegemoninių paskatų. Tai kelia svarbią politikos dilemą, nes savybės, dėl kurių didelis partneris tampa<br />
patikimu bloko taisyklių laikymosi prižiūrėtoju, gali paskatinti jĮ siekti dominuoti. Ši dviprasmybė gali sukurti nepasitikėjimą<br />
bloko viduje ir sumažinti taisyklėmis pagrįstos sistemos veiksmingumą.<br />
Afrikoje šią situaciją iliustruoja du regioniniai susitarimai su dominuojančiais partneriais: Vakarų Afrikos valstybių ekonominė<br />
bendrija (ECOWAS) su Nigerija ir Pietų Afrikos vystymosi bendrija (SADC) su Pietų Afrika. Stambus žaidėjas regione paskatina<br />
vadovavimą, kuris sudaro galimybes Į Afriką siųsti žemyno saugumo misijas (Liberijoje ir Lesote). Tačiau abiem atvejais buvo<br />
prielaidų, kad regioninių mechanizmų naudojimas tebuvo bandymas pateisinti oportunistines paskatas atgaline data. Pietų<br />
Afrikos kaip patikimo „gero valdymo taisyklių“ laikymosi prižiūrėtojo SADC poziciją taip pat susilpnino apartheido palikimas<br />
ir vis dar egzistuojantis nepasitikėjimas regioniniais partneriais. Vieno stebėtojo teigimu, „nors tai viešai nedeklaruojama,<br />
dėl kandidatūros Į pietinės Afrikos „saugumo valdytojo“ statusą su Pietų Afrika konkuruoja kitos šalys, kaip antai Zimbabvė,<br />
kurios dominavo regione prieš reintegruojant Pietų Afriką Į SADC“ 23 . Didžiuliai ekonominiai skirtumai tarp Pietų Afrikos ir jos<br />
regioninių partnerių taip pat stiprina pavydą bei regioninės hegemonijos baimę, kuri silpnina jos, kaip regioninės lyderės,<br />
pozicijas. Dėl to kitos SADC šalys, siekdamos pasipriešinti Pietų Afrikos dominavimui, yra linkusios sudarinėti alternatyvius<br />
regioninius susitarimus 24 .<br />
5-asis prioritetas: Stiprinti regiono saugumą. Siekiant palaikyti ir plėsti Europos piliečių norą dalyvauti pasaulio valdyme,<br />
reikia dėti ilgalaikes pastangas. Kurdami saugumo politiką, ES politikos formuotojai turėtų atsižvelgti Į tai, kad veiksmai daugelyje<br />
sričių, pradedant žemės ūkiu bei žvejyba ir baigiant prekyba, gali daryti įtakos saugumui ir kad saugumo iniciatyvos gali daryti<br />
poveikĮ plėtrai ir prekybai. ES turėtų pakeisti savo tiesinĮ socialinės inžinerijos požiūrį, pagal kurĮ daugiausiai dėmesio skiriama<br />
turimoms priemonėms, ir susitelkti Į pačią problemą bei taikyti lankstesnĮ ir labiau strateginĮ požiūrį, pagal kurĮ pripažįstamas<br />
konkurencinis ir politinis daugelio donorų tikslų bei politikos pobūdis. Vis dažniau naudojamos pilietinių ir karinių krizių valdymo<br />
priemonės suteikia galimybę ne tik paskatinti bendrą (karinį, pilietinį, pagalbos ir (arba) plėtros) planavimą, bet ir strategiškiau<br />
mąstyti. Tai ir galimybė paskatinti vietos darbuotojus už prisitaikymą ir prisiimtą riziką, kurios silpnumo situacijoje neretai suvaidina<br />
svarbiausią vaidmenį. Jei nekreipiama dėmesio Į gyventojų saugumo poreikius, galima sulaukti priešingų rezultatų: užuot diegus<br />
iš anksto parengtą planą, žymiai daugiau galima pasiekti rimtai atsižvelgiant Į gyventojų saugumo poreikius ir taip žengiant<br />
pirmąjĮ žingsnĮ tikros vietos atsakomybės link.<br />
18<br />
Yang ir Gupta 2005.<br />
19<br />
JTAEK 2006 ir Fanta 2008.<br />
20<br />
Gandois 2005.<br />
21<br />
JTAEK 2004.<br />
22<br />
Kaplan 2006.<br />
23<br />
Qobo 2007, 17 p.<br />
24<br />
Pavyzdžiui, SADC narės ir silpnos šalys Malavis, Mauricijus, Zimbabvė ir Zambija tuo pačiu metu priklauso Rytų ir Pietų Afrikos bendrajai rinkai.<br />
130
Change language