SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi<br />
3 SKYRIUS<br />
ISTORINĖS VALSTYBIŲ <strong>SILPNUMO</strong> ŠAKNYS<br />
Šiame skyriuje nagrinėjama, ar šalių Afrikoje Į pietus nuo Sacharos silpnumo istorinė kilmė yra bendra,<br />
nes stilizuotas faktas pranoksta visas teorines diskusijas apie silpnumo apibrėžimą ir išmatavimą: 1 Į pietus<br />
nuo Sacharos esančios Afrikos šalys silpnų valstybių grupėje sudaro daugumą. Didžiulė regiono institucijų<br />
vystymosi įvairovė perša mintį, kad bendros istorinės valstybių silpnumo šaknys neveikia izoliuotai, tačiau<br />
yra artimai susipynusios su šaliai būdinga dinamika. Šiame skyriuje nepateikiamas išsamus vertinimas<br />
veiksnių, paverčiančių atskiras Afrikos šalis Į pietus nuo Sacharos silpnomis, taip pat tai nėra išsamios<br />
vietos konteksto analizės pakaitalas ar jos santrauka. Tačiau jame siūlomos tinkamos įžvalgos, taikytinos<br />
veiksmingiems išorės įsipareigojimams silpnumo situacijose.<br />
Grumtynės dėl Afrikos, pakurstytos Europos šalių 19-ojo šimtmečio pabaigoje, natūraliai kandidatuoja tapti istorine silpnumo,<br />
kamuojančio daug Afrikos šalių Į pietus nuo Sacharos šalių, kilme. Ši istorinė patirtis vienija didžiąją regiono dalį, ir akivaizdu, kad<br />
kolonijinis periodas turėjo ilgalaikių pasekmių institucijų vystymosi struktūrai kolonizacijos laikotarpiu 2 . Nors valstybės institucijos<br />
gali būti silpnos net tokiose šalyse, kaip Etiopija ir Liberija, nepaveiktose grumtynių dėl Afrikos, galbūt Europos kolonializmas<br />
sukliudė susiformuoti stipresnei valstybių struktūrai šiame regione.<br />
Nors kolonijinė patirtis buvo šio regiono istorijos takoskyra, ji truko tik neilgą laikotarpį. Taigi šiame skyriuje taip pat tyrinėjama<br />
galimybė, kad, remiantis Herbst (2000) nužymėtomis gairėmis, silpnumas yra susijęs su giliai įsišaknijusiomis regionų ypatybėmis,<br />
dėl kurių buvo – ir tebėra – sunku sekti institucijų vystymosi raidą, darančią poveikĮ įstatyminėms ir veiksmingoms valstybėms.<br />
Tai nesumenkina argumento dėl kolonijinės patirties reikšmės kalbant apie pokolonijinių valstybių institucijų vystymąsi. Vis dėlto<br />
tai suteikia šiam argumentui platesnę perspektyvą 3 . Grumtynės dėl Afrikos nevyko instituciniame vakuume. Kolonijinių valstybių<br />
formavimasis sąveikavo su anksčiau egzistavusiomis kolonizuotų šalių institucijų ypatybėmis – šalių, kurios anaiptol nebuvo statiškos<br />
ir nekintančios laikui bėgant, ir kurioms didelę įtaką darė kolonijinis periodas.<br />
1. SPECIFINIAI VEIKSNIAI IR BENDRI PAMATINIAI FAKTORIAI<br />
Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalys turi tam tikrų bendrų skiriamųjų simptomų, bet „valstybės silpnumą<br />
iš esmės sudaro tik jos simptomai: skurdas, nesaugumas, polinkis Į konfliktus, korupcija 4 .“ Nors nereikėtų<br />
iš akių išleisti silpnumo regioninio matmens, valstybės silpnumą veikiausiai galima nustatyti pasitelkiant<br />
šaliai būdingus varančiuosius veiksnius, suteikiančius silpnų šalių grupei skirtumus, pavaizduotus<br />
2 skyriuje. Plataus pobūdžio išvadų siekiančiomis analizėmis vargu ar galima pasiekti nuodugnaus<br />
supratimo, kas traukė šalĮ spirale žemyn kartu su palaipsniui menkstančiu jų valstybinių institucijų<br />
pajėgumu ir teisėtumu.<br />
Tačiau geografinis silpnų valstybių susitelkimas leidžia numanyti esant tam tikrų bendrų regioninių veiksnių, kurie tikriausiai<br />
sąveikauja su šaliai būdingais veiksniais, lemiančiais valstybės institucijų silpnumą. Jei sugebėtume patikimai nustatyti bendrus<br />
veiksnius, prisidedančius prie silpnumo atsiradimo ir išliekamumo, jie galėtų būti pagrindas platesnei analitinei struktūrai, kuri<br />
prisidėtų sisteminant ir suvokiant lemiamą šaliai būdingų veiksnių vaidmenį.<br />
Didžioji dalis diskusijų apie valstybių silpnumą – tiek akademinėje bendruomenėje, tiek vystymosi bendrijoje – istorinių silpnumo<br />
šaknų nepaiso. Tačiau silpnumo istorinio matmens iškėlimas Į pirmą planą gali sutvirtinti ir padaryti patikimesnius Europos<br />
įsipareigojimus palaikyti valstybių stiprinimą. <strong>Europa</strong> negali tikėtis, kad jos įsipareigojimai bus suprantami kaip neutralūs ar vien<br />
techniniai, nes Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalyse plačiai paplitęs supratimas, jog dėl valstybės institucijų silpnumo yra kalta<br />
<strong>Europa</strong>. Bent jau kai kurie autoriai teigė, kad šis įsipareigojimas yra senosios mission civilisatrice, veikiausiai parėmusios Europos<br />
kolonizaciją grumtynių dėl Afrikos metu 5 , niuansas. Todėl nuodugni Europos šalių vaidmens analizė yra pirminė sąlyga <strong>Europa</strong>i<br />
veiksmingai palaikyti valstybių stiprinimą.<br />
1<br />
Bertoli ir Ticci 2009.<br />
2<br />
Pavyzdžiui, Acemoglu et al. 2001; Lange 2004; Angeles ir Neanidis 2009.<br />
3<br />
Kaip pastebi Robinson (2002), skirtingų istorinių veiksnių santykinių įtakų vertinimas vis dar tebėra neišspręsta empirinė problema.<br />
4<br />
Briscoe 2008, p. 7.<br />
5<br />
Paris 2002.<br />
49<br />
DĖL<br />
EUROPOS ATASKAITA<br />
VYSTYMOSI
Change language