SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
3 Skyrius<br />
2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi<br />
2. AR SILPNUMAS YRA KOLONIJINIS PALIKIMAS?<br />
Europos šalys, daug šimtmečių valdžiusios tvirtoves palei Afrikos kranto liniją, per kelis 19-ojo amžiaus<br />
pabaigos ir 20-ojo pradžios dešimtmečius įgijo Afrikos Į pietus nuo Sacharos didžiosios dalies politinę<br />
kontrolę. Kolonijinė patirtis paženklino Afrikos istoriją, nors nuo Berlyno konferencijos iki Portugalijos<br />
kolonijų nepriklausomybės 20-ojo amžiaus 8-ojo dešimtmečio viduryje praėjo mažiau kaip šimtmetis.<br />
Palaikyti argumentui, kad valstybių silpnumas užima svarbią vietą kalbant apie kolonijinės patirties Afrikoje palikimą, būtini bent<br />
trys elementai. Turime apibrėžti esmines kolonijinių valstybių ypatybes (taip pat ir jų susidarymo procesą), kurios primena, kokie yra<br />
skiriamieji silpnų valstybės institucijų bruožai. Nustatę panašumus, turime suprasti, kodėl politinė nepriklausomybė nuo ankstesnių<br />
kolonijinių valdžių nepašalino ar bent jau žymiai nepakeitė šių institucijų ypatybių. Po to turime apibūdinti veiksnius, prisidėjusius<br />
prie šių ypatybių išliekamumo pokolonijinėse valstybėse, nes praėjo jau daugiau nei pusė šimtmečio po to, kai 1957 m. Aukso<br />
Krantas tapo nepriklausomas nuo Didžiosios Britanijos ir paruošė dirvą Afrikos Į pietus nuo Sacharos dekolonizacijai.<br />
3. KOLONIJINĖS VALSTYBĖS <strong>AFRIKOJE</strong> Į PIETUS NUO SACHAROS<br />
Su valstybių silpnumu gali būti siejami keturi Afrikos Į pietus nuo Sacharos šalių valstybės institucijų<br />
aspektai.<br />
• Pirmasis – tai jų dirbtinis pobūdis: kolonijinių valstybių sukūrimas įvedė elementų, nesusijusių su socialinėmis, institucinėmis ir<br />
kultūrinėmis kolonizuotų teritorijų savybėmis.<br />
• Antrasis – tai ekstrakcinis pobūdis: valstybės institucijų struktūra buvo sukurta taip, kad perkeltų išteklius kolonijinei valdžiai,<br />
o ne skatintų vietos vystymąsi.<br />
• Trečiasis – tai joms itin būdinga ekstraversija: valstybė sukuria glaudžius ekonominius ryšius su kolonijine valdžia politinės<br />
priklausomybės santykių fone.<br />
• Ketvirtasis yra susijęs su netiesioginiu valdymu: šią sistema pradėjo Britų imperijos kolonijinė administracija 6<br />
, tačiau ją savo<br />
kolonijose taip pat pritaikė Prancūzija ir Belgija 7 .<br />
Europos kolonijų valdžios perkėlė institucines struktūras, svetimas vietos kontekstui 8 . Valstybės institucijų vystymasis ikikolonijiniais<br />
laikais vyko kitomis kryptimis nei jų vystymasis Europoje 9 . Kolonijinės valstybės negimė iš daug laiko reikalaujančio proceso<br />
konsoliduojant neoficialias institucijas ir derinant prieštaringus visuomenės interesus. Vietoje to jos buvo iš išorės primestos<br />
triuškinančios Europos šalių karinės jėgos. „Valstybės didžiojoje Afrikos dalyje [yra] iš esmės dirbtinės, „nuleistos iš viršaus“<br />
visuomenei, kuri niekada nebūtų jų sukūrusi ir neturėjo tokio poreikio 10 .“<br />
Dirbtinis valstybės institucijų pobūdis prisidėjo prie jų atotrūkio nuo visuomenės 11 . Priklausomybė nuo netiesioginio valdymo šio<br />
argumento nesusilpnina, nes vietos gyventojai gali būti priskiriami tik žemiausiems kolonijinės administracijos sluoksniams. Nors<br />
dauguma jų buvo tradiciniai ar paprotiniai vadovai, kolonijinė valdžia suteikė kitas formas jų vaidmenims, o ypač jų santykiams su<br />
vietos bendruomenėmis 12 . Kaplan (2009) pateiktas argumentas taip pat atspindi mąstymo kryptį, iškeltą vystymosi ekonomikos<br />
literatūroje: Myrdal (1972) priskyrė valstybės struktūros silpnumą pokolonijiniam periodui būtent dėl egzogeninio valstybės<br />
institucijų įvedimo, kuris įdiegė gyventojams nuolatinĮ norą joms priešintis ir nenorą laikytis jų taisyklių.<br />
Dirbtinė kolonijinė valstybės struktūra buvo skirta ne palaikyti kolonizuotų teritorijų ekonomikos plėtrą, bet tenkinti kolonijinių<br />
valdžių ekonominius interesus. Šių interesų įgyvendinimas neįgavo „ventiliacijos angos“ mechanizmo formos. Vietoje to kolonijinė<br />
valdžia išgavo gamtos turtus ir mokesčių įplaukas iš savo kolonijų, kurios turėjo kęsti nepaprastai aukštus apmokestinimo lygius,<br />
o šis apmokestinimas vietos infrastruktūros vystymąsi skatino tik itin ribotu mastu.<br />
Ekstrakcinis kolonijinės valstybės pobūdis glaudžiai susipynęs su jos ekstraversija, orientuota Į kolonijinę valdžią 13 . Galingas<br />
šios orientacijos simbolis yra sostinių vietos pakrantėje. „Europiečiai bemaž metodiškai įkurdavo sostines, perkeldami galią prie<br />
vandenyno, toli nuo vidinių valdžios centrų, kuriuos lėtai kūrė afrikiečiai 14 .“ Pavyzdžiui, Aukso Kranto sostine tapo Akra, o ne šalies<br />
viduje esantis Kumasis, buvęs ašančių imperijos centras, o Bamakas pakeitė Timbuktu ir tapo politiniu Malio branduoliu. Ribota vidinė<br />
6<br />
Lugard 1922.<br />
7<br />
Lange 2004.<br />
8<br />
Kaplan 2009.<br />
9<br />
Herbst 2000.<br />
10<br />
Luling 1997, p. 288–289.<br />
11<br />
Kaplan 2009.<br />
12<br />
Ranger 1983, p. 211–262; UNECA 2007.<br />
13<br />
Clapham 1996.<br />
14<br />
Herbst 2000, p. 16.<br />
50
Change language