SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
3 Skyrius<br />
2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi<br />
Valstybės institucijų indigenato suteikimą jie traktavo kaip grįžimą prie žalingos vystymuisi ikikolonijinės politinės struktūros 22 .<br />
Tradicinės institucijos prisidėjo prie kolonijinių valstybių, trukdžiusių pasitikėti jomis, funkcionavimo, ir nesumažino atskirties tarp<br />
valstybės struktūrų ir vietos kultūrinių ir politinių vertybių 23 .<br />
Valstybės institucijų ekstrakcinis pobūdis kolonijiniu periodu buvo aiškiai žalingas Afrikos šalių Į pietus nuo Sacharos vystymuisi,<br />
tačiau jis atitiko politinių lyderių savanaudiškus interesus. Acemoglu et al. (2001) teigia, kad „daugeliu atvejų, kur Europos valdantieji<br />
įkurdavo autoritarines institucijas, jie organizavo kasdienes lenktynes nuo valstybės iki mažo vidaus elito. Ši nedidelė grupė dažnai<br />
kontroliuodavo valstybę po nepriklausomybės ir pritarė ekstrakcinėms institucijoms 24 .“<br />
Valstybių ekstraversija nepriklausomybės laiku negalėjo būti pašalinta akimirksniu, nes priklausomybė nuo išorinių pajamų šaltinių<br />
atspindėjo giliai įsišaknijusias Afrikos šalių Į pietus nuo Sacharos ypatybes. Pavyzdžiui, kelių tinklas buvo skirtas susisiekti su<br />
užsienio šalimis, o ne skatinti vietos ekonomikos plėtrą. Be to, ekstraversija galėjo atitikti politinio elito interesus. Collier (2009a)<br />
mano, kad Mobutu Sese Seko, asmeninĮ turtą susikrovęs iš pajamų eksportuojant gamtos turtus iš Zairo, neturėjo jokio intereso<br />
mažinti priklausomybę nuo išorinių pajamų šaltinių 25 . Tai galėjo būti suderinama su susitelkimu kuriant valstybės išteklius. Didesnė<br />
priklausomybė nuo apmokestinimo būtų įsukusi ratą – dorybingą visuomenei, ydingą jam – didesnĮ atskaitomybės gyventojams<br />
poreikĮ ir laipsnišką valstybės institucijų stiprinimą.<br />
Politinio pasiryžimo didinti vidaus išteklių mobilizavimą stoką atitiko dideli pajėgumų apribojimai. Mokesčių didėjimas reikalauja<br />
daug jėgų iš prastai išvystytos valstybės struktūros, kuriai sunku skleisti savo galią už miestų zonos, tuo tarpu didžioji gyventojų<br />
dalis gyveno retai apgyventose kaimų srityse.<br />
Taigi Afrikos šalių Į pietus nuo Sacharos pasiekta politinė nepriklausomybė neatnešė esminių valstybės institucijų vystymosi pokyčių.<br />
Vadinasi, antrasis grandinės, reikalingos susieti dabartinĮ valstybių silpnumą su kolonijine patirtimi, žiedas yra tvirtas. Šis tvirtas<br />
pagrindas, Į kurĮ galima remtis pateisinant, kodėl Afrikos šalių Į pietus nuo Sacharos pasiekta politinė nepriklausomybė esmingai<br />
nepastūmėjo jų valstybės institucijų vystymosi.<br />
5. TARPTAUTINIS KONTEKSTAS IR TĘSTINUMAS<br />
Politinė nepriklausomybė neatitiko institucijų vystymosi. Tačiau nuo dekolonizacijos pabaigos praėjo<br />
daugiau nei trys dešimtmečiai, tad turime papildyti argumentus dėl institucijų, pasižyminčių veiksniais,<br />
paaiškinančiais kai kurių pagrindinių institucijų ypatybių išliekamumą, vystymosi esminio poslinkio<br />
nebuvimo. Nors Afrika Į pietus nuo Sacharos pati turi žinomų sėkmingo institucijų vystymosi patirčių, kaip<br />
antai Botsvana, jos veikiau yra išimtis, o ne taisyklė. Kodėl?<br />
Nepriklausomos valstybės Afrikoje Į pietus nuo Sacharos buvo suformuotos „tarptautinio rašiklio brūkštelėjimu“, nes jas nedelsiant<br />
pripažindavo Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. 26 Kalbama apie tai, kaip „atsirado valstybės apatiniame milijarde“, nedaug dėmesio<br />
teskiriant jų ekonominiam ar politiniam gyvybingumui. Dėl jų ekonominio gyvybingumo Collier (2009a) pastebi, kad kelios neseniai<br />
susikūrusios valstybės buvo bokalo dydžio, nes neilgas kolonijinės patirties laikotarpis sutrukdė kolonijinių teritorijų gyventojams<br />
susivienyti remiantis bendru nacionaliniu tapatumu.<br />
Pietų Azijos nepriklausomybė nuo kolonijinės britų valdžios 1949 m. iš daugybės skirtingų ikikolonijinių politinių vienetų padėjo<br />
susikurti tik dviem nepriklausomoms šalims – Indijai ir Pakistanui. Tačiau Prancūzijos Vakarų Afrika suskilo Į kelias mažas šalis, kurių<br />
sienos buvo išvestos atsitiktinai. Šios šalys buvo per mažos būti valstybėmis, turint galvoje, kad ribotas jų dydis neleido joms suteikti<br />
saugumo ir atskaitomybė. 27 Atsitiktinis kolonijinių sienų parinkimas sukūrė „tautas, sudarytas iš skirtingo ir dažnai nesuderinamo<br />
tapatumo grupių“, sudarydamas pavojų politiniam pokolonijinių valstybių gyvybingumu. 28<br />
Nors skirtingas gentinis ir etninis tapatumas formavosi aiškiai anksčiau nei kolonijiniu periodu, kolonijinė administracija įvedė<br />
„tautų imobilizaciją, tautybių stiprinimą ir griežtesnĮ socialinĮ apibrėžtumą“, tuo tarpu ikikolonijinė Afrika Į pietus Sacharos buvo<br />
apibūdinama kaip „vienos ,genties‘ tapatumas, nes dauguma afrikiečių prisiimdavo ar atsisakydavo kurio nors iš daugialypių<br />
22<br />
Clapham 1996.<br />
23<br />
Pažymėtina, kad neoficialiųjų institucijų atsilikimo suvokimas tuojau po nepriklausomybės derėjo su politinio elito rėmimusi paprotiniais ir tradicinių vadovais<br />
kaip politinio palaikymo šaltiniu. Šis požiūris, nors ir nemažindamas oficialiųjų ir neoficialiųjų institucijų neatitikimo, prisidėjo prie kolonijinės sistemos<br />
netiesioginio valdymo ilgalaikio neigiamų šalutinių poveikių išliekamumo.<br />
24<br />
Acemoglu et al. 2001. Panašus argumentas plėtojamas Mamdani 1996.<br />
25<br />
Collier 2009a.<br />
26<br />
Collier 2009a.<br />
27<br />
Collier 2009a.<br />
28<br />
Kaplan 2009, p. 2.<br />
52
Change language