SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa

9 Skyrius
2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi
Apibendrinant, pagalbos politikoje yra keli valdymo ir pasitikėjimo principai, kurių derėtų laikytis:
• Donorai ir besivystančių šalių vyriausybės turėtų apibrėžti bendrus ilgalaikius tikslus („užmegzti atvirą dialogą dėl plėtros
politikos, kuriame dalyvautų visos suinteresuotos šalys“).
• Pagalbos arba biudžeto paramos programas, kurias reikia stebėti, derėtų perleisti pagalbos teikimo paslaugų agentūroms,
kurios, pritaikydamos savo vietos žinias, turėtų apibrėžti konkrečius tikslus bei programas ir, pasinaudodamos savo vietos
ir specializuotomis žiniomis, įvertinti bei stebėti pagalbos arba biudžeto paramos programas.
• Paslaugų agentūros turėtų būti nepriklausomos nuo donorų, besivystančių šalių vyriausybių ir galutinių gavėjų.
• Pagalbos agentūros turėtų būti profesionalios, stabilios, tinkamai finansuojamos ir atskaitingos.
• Donorai turėtų pasilikti galimybę paskirstyti lėšas kelioms agentūroms, o agentūros turėtų gebėti nukreipti pagalbą
pagal rezultatus, o ne nusistovėjusius ryšius.
Akros veiksmų darbotvarkėje teigiama, kad „visų mūsų veiksmų esmė turi būti siekti plėtros rezultatų ir atvirai už juos
atsiskaityti“. Čia išdėstyti penki principai atkartoja ir tiksliau apibrėžia šĮ tikslą, jei rezultatų neįmanoma pasiekti pritaikant
„idealųjĮ biudžetinės paramos“ mechanizmą ir paprasčiausiai pervedant lėšas. Siekiant pritaikyti šiuos principus ES
vystomosios pagalbos politikoje silpnų Afrikos šalių atžvilgiu, reikia iš esmės peržiūrėti ir pertvarkyti pagalbos valdymą.
ES teikiamą pagalbą daugiausiai valdo šalių narių agentūros, ir, kaip pripažinta Paryžiaus deklaracijoje, šio valdymo trūkumai
yra: susiskaldymas ir prastas koordinavimas, didelė perlaidų kaina vyriausybėms, pasižyminčioms ribotu administraciniu
pajėgumu, taip pat netinkami stebėsenos, vertinimo ir mokymosi procesai. Nepaisant to, remiantis esamų agentūrų
kompetencija ir laikantis penkių aukščiau pateiktų principų, galima sukurti geresnes pagalbos valdymo struktūras.
Kai kurioms Į pietus nuo Sacharos esančioms silpnoms Afrikos šalims iš esmės reikia pasivyti žmonių socialinės raidos rodiklius, tuo
tarpu kitoms reikia sukurti patikimesnes valstybės institucijas. Taip pat daugeliui šalių reikia labiau pasikliauti pilietine visuomene.
Kai kurios šalys kenčia nuo vykstančių arba neseniai pasibaigusių konfliktų, ir joms reikia karinės pagalbos. Ir, galiausiai, kai kuriose
šalyse visų pirma reikia kovoti su ŽIV, AIDS arba maliarija. Visose šiose šalyse reikia stiprinti žmogiškąjĮ kapitalą ir pajėgumą, ypač
skiriant dėmesĮ moterų švietimui (nes tai didina šeimų gerovę) ir jaunų vyrų švietimui (siekiant sumažinti socialinių neramumų ir
nelegalios veiklos riziką).
Nustačius prioritetus, ES turėtų prisiimti tvirtesnius ilgalaikės politikos ir biudžeto įsipareigojimus, nepažeisdama valstybių
suvereniteto. Šie įsipareigojimai turėtų suteikti silpnoms šalims galimybę formuluoti labiau ilgalaikę politiką ir laiko ją įgyvendinti.
Siekiant vystymosi tikslų ir stiprinant atsparumą, ne mažiau svarbi stebėsena ir tarpusavio vertinimo mechanizmai.
Norint pereiti nuo prioritetų prie konkrečių rekomendacijų ir gairių dėl intervencijos, reikia gerai suprasti vietos aplinkybes, nes
Į pietus nuo Sacharos esančios silpnos Afrikos šalys yra stebėtinai skirtingos. Kad detalios politikos rekomendacijos darytų poveikį,
jas reikia palyginti su žiniomis apie vietos kontekstą. Be to, ES turi kalbėti vienu balsu ir įsisavinti, kad valstybių stiprinimas ir socialinė
sanglauda Afrikoje yra ilgalaikiai procesai, bet kada galintys įgauti įvairiausias formas, ir kuriems reikia nuolatinio dėmesio bei
tinkamos paramos vietoje. Visuomenė yra valstybės dalis, bet valstybė skverbiasi Į socialinius santykius ir pertvarko juos.
132