SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
SILPNUMO ĮVEIKIMAS AFRIKOJE - European Commission - Europa
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
1 Skyrius<br />
2009 m. Europos ataskaita dėl vystymosi<br />
2. KĄ REIŠKIA VALSTYBĖS SILPNUMAS?<br />
Esamoje mokslinėje literatūroje yra gausu „silpnumo“ apibrėžimų (1.2 langelis), ir posakio „silpna valstybė“<br />
vartojimas labai ginčytinas. Pavyzdžiui, Paul Collier iš pradžių neatskleidė garsųjĮ apatinĮ milijardą<br />
sudarančių šalių sąrašo 11 – šios šalys paprastai prilyginamos silpnų šalių grupei,<br />
ir jis pažymi, kad „šioje draugijoje šalys tikrai netrokšta būti, todėl pasmerkus<br />
šalĮ gėdai gali būti sukuriama savaime išsipildanti pranašystė 12 .“<br />
Nepaisant apibrėžimo skirtumų, akademinėje ir politikos literatūroje sutariama dėl kai kurių pagrindinių dalykų. Stewart ir Brown<br />
(2009) nustatė, kad visi egzistuojantys apibrėžimai remiasi trimis svarbiausiais silpnumo matmenimis: valdžios, paslaugų ir teisėtumo<br />
nepakankamumu, kuris atitinkamai atsiranda, kai valstybė nepajėgia apsaugoti savo gyventojų nuo smurto, suteikti visiems<br />
gyventojams pagrindinių paslaugų ir nesulaukia iš gyventojų savo teisėtumo pripažinimo.<br />
Šis valstybės silpnumo supratimas yra netiesiogiai išreikštas EBPO Principuose siekiant visapusiško tarptautinio Bendrijos ir valstybių<br />
narių dalyvavimo silpnose valstybėse pateikiame apibrėžime: „valstybės yra silpnos, kai valstybių struktūra stokoja politinės<br />
valios ir/ar gebėjimo atlikti pagrindines funkcijas, kurių reikia skurdui sumažinti, vystymuisi, saugumui ir savo gyventojų žmogaus<br />
teisėms užtikrinti 13 .“ EBPO pasiūlė sutelkti daugiausia dėmesio Į pagrindinĮ teisėtumo ir gyventojų lūkesčių vaidmenį, pataisant<br />
silpnų valstybių apibrėžimą kaip valstybių, „negalinčių pateisinti savo gyventojų lūkesčių ar valdyti lūkesčių ir gebėjimų pokyčių<br />
per politinĮ procesą 14 .“<br />
1.2 langelis. Kaip diskurse apie vystymąsi atsirado silpnumo sąvoka<br />
20-ojo amžiaus dešimtajam dešimtmečiui ir 21-ojo amžiaus pradžiai buvo būdingas pažangus poslinkis nuo projektais<br />
grįstos pagalbos prie paramos biudžetui ir pradėta vis labiau pripažinti, kaip politika pagalbą gaunančiose šalyse sustiprina<br />
pagalbos programų poveikį. 15 Šių dviejų pagrindinių pokyčių padarinys buvo pagalbos selektyvumo padidėjimas. Vis labiau<br />
pabrėžiant pagalbos selektyvumą – tai pripažinta Monterėjaus (Monterrey) konsensuse – tapo įmanoma iš esmės pakeisti<br />
dvišalės pagalbos asignavimus. 16 Donorai susidūrė su dilema: pagalbos selektyvumas buvo pasiektas aukšta kaina: reikėjo<br />
sumažinti pagalbą tiems, kam jos labiausiai reikėjo, nors ji ten buvo galbūt mažiausiai veiksminga. Tokiu būdu kai kurios<br />
šalys neteko pagalbos, nes pasižyminčioms blogu valdymu šalims teko smarkiai sumažėję ir kintami pagalbos srautai. 17<br />
Taigi didėjantis susirūpinimas dėl silpnumo „atsirado kaip politinis atsakas Į veikloje kilusią problemą” (Guillaumont ir<br />
Guillaumont Jeanneney 2009). Donorų agentūros susidūrė su sunkumais bendraudamos „su šalimis, kur trūksta politinio<br />
įsipareigojimo ir nepakanka gebėjimų vystyti ir įgyvendinti neturtingiesiems skirtą politiką.“ 18 EBPO pagalbos vystymuisi<br />
komiteto pateiktas apibrėžimas rodo, kad silpnos šalies samprata yra iš esmės santykinė, nes ji siejama su šalies politinės<br />
valios – ar gebėjimų – ir donorų bendruomenės visuotinių prioritetų nesutapimu.<br />
Skirtumai apibrėžimuose iš dalies atsirado dėl to, kad ši sąvoka yra nepaprastai jautriai vertinama politiniame kontekste,<br />
ir ji – netiesiogiai ar akivaizdžiai – išreiškia abejones dėl šalies politinių prioritetų ar dėl jos gebėjimo jų siekti. Silpnos šalys<br />
buvo laikomos – net prieš rugsėjo 11 d. ataką prieš Jungtines Valstijas – galima prieglauda teroristų grupėms dėl šių šalių<br />
ribotos savo teritorijos kontrolės. Saugumas ir vystymasis silpnose šalyse yra glaudžiai susiję, ir kai kurie autoriai ragina imtis<br />
įvairesnių priemonių, įskaitant karines intervencijas, siekiant įveikti vystymosi iššūkius, su kuriais susiduria šios šalys. 19<br />
Būtent todėl EBPO pagalbos vystymuisi komitetas taip pat pradėjo kalbėti apie silpnumo aplinkybes, išplėsdamas sąvoką<br />
už valstybės ribų. 20 EBPO parengtuose Principuose siekiant visapusiško dalyvavimo tvirtinama, kad ilgalaikis dalyvavimo<br />
šiose šalyse tikslas yra „padėti nacionaliniams reformuotojams sukurti veiksmingas, teisėtas ir atsparias valstybės institucijas,<br />
gebančias produktyviai dirbti su gyventojais, siekiant skatinti tvarų vystymąsi.“ 21 Nuoroda Į nacionalinius reformuotojus<br />
padeda išreikšti mintį, kad valstybės stiprinimas yra vidaus procesas, kuriam išorės veikėjai gali daryti tik nežymią įtaką.<br />
11<br />
Zoellick 2008.<br />
12<br />
Collier 2007, 7 p.<br />
13<br />
EBPO-PVK 2007, 2 p.<br />
14<br />
EBPO 2008.<br />
15<br />
Chhotray ir Hulme 2009.<br />
16<br />
Dollar ir Levin 2006.<br />
17<br />
Levin ir Dollar 2005, Fielding ir Mavrotas 2008.<br />
18<br />
EBPO-PVK 2006.<br />
19<br />
Bourguignon et al. 2008, Collier 2009.<br />
20<br />
EBPO-PVK 2007.<br />
21<br />
EBPO-PVK 2007, 1 p.; pridėtas paryškinimas.<br />
16
Change language