kompozitais armuotos betoninės konstrukcijos - Vilniaus Gedimino ...

163
iki 163 °C; epoksidinių dervų – nuo 95 iki 175 °C. Projektuojant armuotojo betono
konstrukcijas, rekomenduojama užtikrinti, kad dervos kritinė temperatūra būtų
bent 30 °C didesnė už eksploatacijos metu armatūros strypą veikiančią maksimalią
temperatūrą. Viršijus kritinę ribą, pluoštas ir toliau gali perimti tam tikrą išorinių
poveikių prieaugį. Vis dėlto, pakitus matricos savybėms, pluošto laikomosios galios
rezervas ne visuomet yra pakankamas, ypač kai kompozitiniai strypai yra kerpami.
Aukštos temperatūros poveikis turi reikšmingą įtaką kompozitinės armatūros
ir betono sukibimo kokybei, kuri iš esmės priklauso nuo strypo išorinį paviršių
sudarančios polimerinės matricos. Kylant temperatūrai ir matricai plastifikuojantis,
betonas nebeperduoda tempimo įtempių polimerinei armatūrai. Temperatūrai
viršijus kritinę ribą T g , sukibimo jėga sumažėja apie 70–90 %. Šie pokyčiai pažeidžia
strypo inkaravimo zoną, sukelia konstrukcijos įlinkių ir plyšių pločių didelius prieaugius
arba ribiniu atveju konstrukcijos laikomosios galios netekimą.
Kai kompozitinių medžiagų paviršių ugnis veikia tiesiogiai (pvz., kilus gaisrui),
kai kurių rūšių polimerai gali užsidegti. Degant išsiskiria šiluma ir sveikatai pavojingos
nuodingosios medžiagos. Armuotojo betono konstrukcijose kompozitiniai
strypai apsaugoti išoriniu betono sluoksniu, todėl tiesioginio ugnies poveikio pavyksta
išvengti. Tiesioginio ugnies poveikio pavojus išlieka eksploatuojant išoriniais
kompozitiniais lakštais sustiprintas armuotojo betono konstrukcijas, todėl išoriniam
stiprinimui dažniausiai naudojami degimo proceso nepalaikantys polimerai.
Dėl skirsnyje išvardytų dėsningumų polimerinės armatūros nerekomenduojama
naudoti toms armuotojo betono konstrukcijoms, kurios nuolatos veikiamos aukšta
temperatūra (pvz., dūmtraukiai) arba kurias eksploatuojant kyla didelis aukštų
temperatūrų poveikio pavojus (pvz., tuneliai).
8.4. Mechaninės savybės, veikiant ilgalaikiams ir cikliniams poveikiams
Daugelis statinių projektuojami taip, kad jų eksploatacijos trukmė sudarytų ne mažiau
kaip 50–100 metų. Šiuo požiūriu svarbios tampa ne trumpalaikės, bet ilgalaikės,
laikui bėgant besikeičiančios mechaninės kompozitinių medžiagų savybės.
Nuo kelių iki kelių tūkstančių parų (o kartais ir dar daugiau) trunkantys
mechaninių savybių ilgalaikiai bandymai dėl savo specifikos taikomi palyginti retai.
Tai lemia ilgalaikių bandymų sudėtingumas, didelės laiko sąnaudos, specifinės
laboratorinės įrangos ir bandymams reikalingų patalpų su aplinkos sąlygų
(temperatūros ir drėgmės) kontrole poreikis ir kt. Daugelyje pasaulio laboratorijų
per metus tokiu būdu galima išbandyti labai ribotą bandinių kiekį.
Šiame poskyryje aptariamos svarbiausios kompozitinės armatūros ilgalaikės
mechaninės savybės: valkšnumas, relaksacija ir nuovargis. Daugeliu atvejų
kompozitinės armatūros ilgalaikės savybės skiriasi nuo įprastos plieninės ir tai būtina
įvertinti projektuojant patikimas ir ilgaamžes polimeriniais strypais armuoto betono
konstrukcijas.