27.03.2014 Views

visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

SHOW MORE
SHOW LESS

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.

10<br />

Petras Bielskis<br />

Apie dabartį ir<br />

istorinę sąmonę<br />

teatro istoriko (t. y. Vytauto Maknio – P. B.) paklaida yra Liaudies<br />

teatro išskyrimas ar įvardijimas“ (Aleksaitė 2003, 4).<br />

Straipsnyje vartojama žeminamoji leksika: „Lietuviškieji vakarai“, gimę<br />

XIX a. pabaigoje, socialiniu požiūriu labiausiai atsilikusioje kultūrinėje,<br />

socialinėje ir ekonominėje erdvėje – kaimo (ne miesto!) vietovėse; primityviuose<br />

nemokšiškuose mėgėjų vaidinimuose“ (Aleksaitė 2003, 5). Neigiamai<br />

įvardijami visi anksčiau nagrinėti kultūros paveldo klausimai.<br />

Ir tai nėra paprastas straipsnis. Tai pareiškimas ir iššūkis, veiklos programa,<br />

kuri jau stropiai vykdoma. V. Maknio darbų kritika, matyt, tik pretekstas.<br />

Pagrindinis tikslas – paneigti, sulyginti su žeme lietuvių liaudies<br />

teatro sampratą ir kultūros faktus. Neturėdami liaudies teatro orientyrų,<br />

nebegalime suvokti, kur ir kokio lygio dabar yra mūsų profesinis teatras.<br />

Filosofas A. Maceina dar 1977 m. numatė ir perspėjo, kad „tradicija<br />

gali būti sunaikinta iš viršaus“ (Maceina 2000, 368). Sunaikinus tradiciją,<br />

„iš dabarties akimirkų neįmanoma sudėlioti jokios prasmingesnės ateities“<br />

(Maceina 2000, 379). Tuos perspėjimus būtina įsiminti ir įsisąmoninti. Jei<br />

neišsaugosime praeities dabartyje, nebeįmanoma bus sukurti jokios prasmingesnės<br />

ateities.<br />

Griovimo technologijos<br />

Kokią liaudies teatro sampratą mums siūlo I. Aleksaitė? Tai turi būti<br />

„pastovus kaimo žmonių (valstiečių) kolektyvas, spontaniškai gimęs, kuris<br />

eidamas iš vieno kaimo į kitą rodo vaizdelius, užfiksuotus tautosakininkų<br />

ir etnografų; vaidinimų rodymas jiems yra pagrindinis užsiėmimas<br />

(profesija), savamoksliai entuziastai, linksmina žmones pašmaikštaudami,<br />

pašposaudami, daug iš ko pasityčiodami“ (Aleksaitė 2003, 4, 5). Autorė<br />

teigia, kad „nieko panašaus nėra lietuvių teatro istorijoje. Neturime tokių<br />

kolektyvų, tokių liaudiškų vaidybinių struktūrų ar organizacijų“ (Aleksaitė<br />

2003, 4). Tik giliose tarybinėse prietemose vyravo galvosena, kad<br />

būtinai turi būti kolektyvas ir kolūkio pirmininkas. Liaudies teatras nėra<br />

organizacija ir net ne struktūra. Lietuvoje liaudies teatras – ir ne ideologinis<br />

darinys. Tai pasaulėjauta ir žmogaus kūrybingumo apraiška. Gražius,<br />

ypatingos konstrukcijos namus statė ne Statybininkų trestas, bet grožį ir<br />

žmogaus bei gamtos vienovę jaučiantis dailidė arba liaudies meistras. Nebuvo<br />

gastroliuojančių chorų, chorvedžių, bet kas vasarą pievų galulaukėse

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!