visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

Krescencijus Antanas Stoškus
Antropologinių teatro pagrindų
eskizas
jo vaidmenį atitinkančio fundamentalaus pagrindimo. Galima manyti, kad
tokia padėtis yra susijusi su pernelyg didele romėnų įtaka Europos teatro,
o kartu ir kalbų tradicijai, maskuojančiai svarbiausią dalyką: teatro esmę
sudaro vaidyba. O vaidyba pačia bendriausia prasme yra ne kas kita kaip
asmens gebėjimas virsti savo paties Kitu. Pirminių to virtimo prielaidų
galima aptikti jau ten, kur pradedamos brėžti ribos tarp gyvulio ir žmogaus.
Sakykime tiesiai: jos slypi asmens savimonėje. F. Schilleris kadaise
tas ribas susiejo su žaidimu ir skaudžiai apsiriko: gyvuliai taip pat žaidžia.
Etologų duomenimis, mėsėdžiai (ypač jaunikliai) pražaidžia didžiąją savo
gyvenimo dalį, dažnai net labai aistringai ir išradingai. Vaidina tik žmogus.
Ir tik tada, kai moka vaidinti, jis yra žmogus: tada jis skiria realybę
nuo regimybės, tikra – nuo išgalvota, tiesą – nuo melo, natūralumą – nuo
apsimetinėjimo, veidą – nuo kaukės. O tokiam mokėjimui būtina savimonė.
Mes, lietuviai, turime būti ypač dėkingi savo krašto šviesuoliams,
kad jie bene vieninteliai Europoje aiškiai atskyrė vaidinimą nuo žaidimo ir
turėjo nuovokos atsispirti romėniškajai lotynų kalbos tradicijai, įvedusiai į
visuotinę apyvartą šeimyninio panašumo 1 sąvoką, tapatinančią žaidimą su
juokavimu, lošimu ir vaidinimu 2 .
2. Savimonė pirmiausia reiškia sąmonės susidvejinimą, arba gebėjimą
atsigręžti į save pačią. Tas gebėjimas reiškia, kad žmogus myli ir supranta,
kad myli; mato ir supranta, kad mato; meluoja ir supranta, kad meluoja,
kalba ir supranta, kad kalba. Tik dėl šio supratimo jis tampa arba gali
tapti atsakinga, meluojančia, o kartu ir vaidinančia būtybe. Vienas ir tas
pats asmuo vienu ir tuo pačiu supratimo aktu pasireiškia dviem būdais:
kaip subjektas ir to subjekto, t. y. savo paties, objektas. Meluojantis asmuo
apskritai negalėtų egzistuoti, jeigu savimonėje jam nepavyktų susitikti su
85
1
Čia daroma aliuzija į tą sąvokų aiškinimą, kurį pagrindė L. J. J. Wittgensteinas,
remdamasis žodžio „žaidimas“ analize. Prie daugelio tradicinių šio žodžio reikšmių
(kortavimo, sportavimo, šachmatų, kryžiažodžių, pasilinksminimų, šokių ir t. t.) jis
lengva ranka priskyrė beribę kalbinių žaidimų, kaip kalbos vartojimo būdų, įvairovę.
Taip pagilinamas įspūdis, kad į šią „šiukšlių dėžę“ galima mesti beveik viską, kas
atkrinta nuo kitų bendro pobūdžio žmogaus veiklą chrakterizuojančių sąvokų. Paties
L. J. J. Wittgensteino išvada skamba taip: „Matome sudėtingą vienas kitą užklojančių
ir persikryžiuojančių panašumų tinklą – panašumų, būdingų dideliems ir mažiems
dalykams.“ (Vitgenšteinas L. Filosofiniai tyrinėjimai. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis,
1995, 155).
2
Lotynų kalbos žodynuose iki šiol fiksuojama apie dešimt ludo reikšmių: žaisti, lošti,
šokti, juokauti, linksmintis, vaidinti, vaizduoti, apgaudinėti, pasirodyti, dalyvauti.