visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

78
Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė
Ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo:
antropologinė perspektyva
• y Po spektaklio (postliminalinė fazė): aktoriai dar jaučia spektaklio
jaudulį, nerimą, žiūrovų reakciją, o žiūrovai (jeigu tai buvo geras
spektaklis) išeina pasisėmę naujų minčių, iš naujo įvertinę savo vertybes,
į savaime suprantamus dalykus pažvelgę kitu aspektu ir t. t.
(„išeini iš spektaklio jau nebe toks, koks atėjai“).
Taigi, remiantis V. Turnerio socialinės dramos ir ritualo teorija, tėkmės
(flow) 4 ir bendrystės (communitas) 5 sąvokomis, ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo
nusakomas tam tikru bendru žiūrovus ir aktorius vienijančiu spektaklio
(o kartais ir viso teatro) pajautimu – bendra teatro idėja. Teatras yra
ir visuomenės veidrodis, kuris parodo mūsų ydas, mus „gydo“ ir priverčia
susivokti. Tai lyg seniai užmiršta ritualinė forma, nes vykstant spektakliui
visi žiūrovai gali pasijusti lygūs ir patirti bendrumo jausmą:
„Į teatrą ateina žiūrovas. Ir per tą trumpą gyvenimo etapą – valandą ar
dvi – mes susirenkame pabūti kartu, kažką bendra darome, kažką bendra
suprantame. Žinoma, tai priklauso nuo spektaklio ir nuo susirinkusių žmonių,
bet teatras tikrai turi tą ritualo prigimtį“ (aktorius Tadas, 29).
2 pav. Socialinės dramos schema (Turner 1982, 73)
4
Sąvoka „tėkmė“ (flow) apibrėžia holistinį pojūtį, kai žmogus veikia visiškai įsijautęs
į dabartį. Tai būsena, kurioje veikiama pagal integralią logiką, kontroliuojant savo
veiksmus ir jaučiant nedidelę atskirtį tarp savęs ir aplinkos (Csikszentmihalyi 1974,
cituota Turner 1982).
5
Sąvoka „bendrystė“ (communitas) suprantama kaip žmonių grupę vienijantis bendrumo,
lygybės pojūtis tam tikru spektaklio momentu (Turner 1982, 1988).