visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas
visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas
visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
36<br />
Jūratė Grigaitienė<br />
Spektaklis kaip žaidimas<br />
Lietuvos teatre<br />
Įdomus ir netikėtas dailininkės Viktorijos Mykolaitytės scenografijos<br />
sprendimas. Per žiūrovų salę nusidriekęs ilgas lieptelis, jungiantis sceną<br />
su žiūrovų sale, sąmoningai griovė „ketvirtąją“ sieną ir leido aktoriams<br />
tiesiogiai bendrauti su jaunąja publika. Žiūrovai jautėsi ne pasyviais sceninio<br />
vyksmo stebėtojais, o aktyviais spektaklio dalyviais, juolab kad žaidimo<br />
taisyklės kiekvieną akimirką žadino jų smalsumą ir vaizduotę. Žaidimas<br />
šiame spektaklyje gimdavo pagrindinei veikėjai Pepei bendraujant<br />
su vaikais. Bendravimas su žiūrovais prasidėdavo jau pačioje spektaklio<br />
pradžioje, kai Pepė, tempdama didelį, sunkų ir nežinia ko prigrūstą lagaminą,<br />
ateidavo per žiūrovų salę ir sveikindavosi su arčiau sėdinčiais vaikais,<br />
paspausdama jiems dešinę ranką ar ką nors miela pasakydama asmeniškai.<br />
Todėl žiūrovai iš anksto itin džiaugėsi gavę bilietą arčiau stebuklingojo<br />
lieptelio. Kad nebūtų nuskriaustų vaikų, Pepė, užlipusi ant scenos, iškilmingai<br />
prisistatydavo, pasakydama ilgą ir sunkiai ištariamą savo vardą bei<br />
pavardę, ir tuomet klausdavo salėje sėdinčių vaikų vardų. Žiūrovai garsiai<br />
choru tardavo savo vardus ir tokiu žaidybiniu principu Pepė „susipažindavo“<br />
su visais salėje sėdinčiais vaikais. Jaunieji žiūrovai veržte verždavosi,<br />
kai Pepė prašydavo vaikų palaikyti virdulį su blyneliais arba, apsimetusi<br />
senute, stebėdavo cirko vaidinimą sėdėdama salėje greta žiūrovų, o spektaklio<br />
pabaigoje dalydavo uždėlius iš paslaptingojo lagamino ir t. t. Aktorė<br />
daugelyje spektaklio epizodų improvizuotai kreipdavosi į vaikus, klausdama<br />
įvairių patarimų, mindama mįsles, mokydamasi skaičiuoti ar skaityti,<br />
kviesdama kartu pažaisti ir pan. Geriausi vaikų spektakliai ne kopijuoja<br />
suaugusiųjų teatro modelius, o kuria savitą pasaulį, dažniausiai mėgdžiodami<br />
tikrus vaikų žaidimus bei jų pomėgius. Aktorė N. Gelžinytė viename<br />
interviu prisimena: „Kiekvienąkart norėdavosi pradžiuginti, nustebinti.<br />
Ėmiau atidžiai stebėti savo mažametę Ievą – kaip vaikšto, kaip stovi, kalba.<br />
Kartą, kažką skaičiuodama ant pirštų, netikėtai sušnypštė: paskolink<br />
piššštą. Jau kitą dieną, stovėdama ant lieptelio, to paties pareikalavau iš<br />
mažo berniuko. Jis man – laimingas – ištiesė visus dešimt.“ 11 Daug smagių<br />
žaidybinių situacijų, užkoduotų pačiame A. Lindgren tekste, sėkmingai<br />
klostėsi scenoje. Pavyzdžiui, įvairūs linksmi Pepės žaidimai su Anika (akt.<br />
L. Štrimaitytė, R. Kazlauskaitė) ir Tomiu (akt. R. Kazlauskaitė, E. Pleškytė),<br />
gūžynių žaidimas su plėšikais Blomu (akt. P. Jakšys) ir Karlu (akt.<br />
R. Karvelis), komiškos scenos cirko arenoje ir t. t. Spektaklyje kuriama<br />
11<br />
Jablonskienė A. Pepė. Nepakartota ir nepakartojama. Respublika, 2008 gruodžio 17.
Change language