visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

12
Petras Bielskis
Apie dabartį ir
istorinę sąmonę
direkciją, literatūrinę dalį ir net pakviestus režisierius. Buvo pasirašyta ir
pirmoji lietuvių teatro istorijoje sutartis“ (Aleksaitė 2003, 5). Tai ko dar
reikėtų? I. Aleksaitė piktdžiugiškai kontrargumentuoja, kad bendrovės siekiai
„beveik nebuvo realizuoti“ (Aleksaitė 2003, 6). Tai ar nebuvo realizuoti
ar buvo beveik realizuoti? O teiginys, kad „1912 m. Vilniaus Artistų
bendrovės veikla nepakilo aukščiau mėgėjiško teatro lygmens“ (Aleksaitė
2003, 6), yra visai nemokslinis ir nerimtas, nes taip, teisuolio balsu, lengvai
galima pasakyti apie kiekvieną dabarties profesinį teatrą. Čia, manyčiau,
kaip tik ir pasitvirtina A. Maceinos teiginiai apie asmenybės istorinę
sąmonę. O teatro istorikas Vytautas Maknys lieka pakelta galva.
Ir dar keletas pastabų apie komparatyvistinį (lot. comparator – lygintojas)
metodą. Taigi autorė primygtinai norėtų, kad V. Maknys aprašytų ir
lygintų sodietiškus vaidinimus su Rusijoje teatro mokslus baigusių profesionalių
režisierių darbais, ieškotų „sąsajų, paralelių su bendra, visuotine
teatro kultūra“ (Aleksaitė 2003, 5). Nesunku suvokti, kokių išvadų tikimasi
atitempus tuos „primityvius nemokšiškus mėgėjų vaidinimus“ greta
K. Glinskio ar A. Olekos-Žilinsko. Liaudies teatras (taip pat ir „slaptieji
lietuviškieji vakarai“) yra tautodailės dalis ir jį analizuojant negalima taikyti
profesinio teatro kriterijų. Tai kita kraujo grupė, medicinoje net padorus
šundaktaris panašios klaidos nedarytų. Balys Sruoga aiškiai teigia, kad tautosakos
stiprybė yra jos „gaivalinė jėga (Urkraft), betarpiškas įkvėpimas“
(Sruoga 1930, 10) 4 . Analogiška padėtis ir „lietuviškųjų vakarų“ stichijoje:
„Tuščias darbas būtų ieškoti juose kurių teatralinių uždavinių sprendimo,
pastatymo idėjos, vaidybos stiliaus nuosaikumo ar jo išlaikymo, ir kitų
panašių dalykų. Nerasime net aiškios spektaklio formos, tokios formos,
kurią mes galėtumėm apibūdinti nūdien esamais terminais. Ir vis tiktai pro
ją tryško gyva kūrybinė ugnelė, tryško betarpis įkvėpimas ir sveika gaivinamoji
jėga, kuri ir sukeldavo publikoje nepaprastą, stichijinį entuziazmą“
(Sruoga 1930, 10). Nesinori tikėti, kad I. Aleksaitė neskaitė B. Sruogos.
O jei skaitė ir nepateikusi kontrargumentų ignoruoja teatrologijos klasiką
tokiais svarbiais mūsų teatrui klausimais, tai kyla rimtų abejonių dėl mokslinės
etikos.
Informatyvumo požiūriu keistai atrodo I. Aleksaitės pamokymai teatrologams
V. Maknio sąskaita: „ vertėtų atsigręžti į lietuvių mito-
4
Sruoga B. Pasiteisinimo vietoje. Lietuvių teatras Peterburge 1892–1918. Kaunas,
1930, 10.