visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

Jūratė Grigaitienė
Spektaklis kaip žaidimas
Lietuvos teatre
Longstocking, Bebenčiukas, Children’s Days), the essential qualities, properties, and specificity
of expression of performance as a game are identified: the lab-sketch work method,
actors’ improvization, a game-type manner of acting similar to children’s games, intensive
expression of the body plastic, “live” musical background, functional scenography and
costumes exciting children’s imagination and phantasy, the absence of the “fourth” wall,
and an open dialogue / communication with the audience. The best performances for children
do not copy the model of the adult theatre, but rather create a specific world, close
and understandable to the children’s audience. The tradition of playing a fairy tale and
improvizing on the stage has survived and has been continued by non-traditional theatre
groups born in independent Lithuania, such as Keistuoliai, Atviras ratas, Teatriukas, Menas,
Elfų teatras, and others.
KEY WORDS: children’s theatre, game, improvization.
31
Įvadas
Vaikų / jaunimo teatras, kaip menotyros objektas, jau daug metų kamuojamas
tam tikro nevisavertiškumo komplekso ir vis dar tebeturi „antrarūšį
statusą“. Vaikų teatras, kaip savarankiška meno forma, iškilo tik
XIX a. antrojoje pusėje, nors teatro elementai jaunimui ugdyti buvo plačiai
naudojami jau mokykliniame jėzuitų teatre XVI–XVII a. 1 Rimto požiūrio
į vaikų teatrą nebuvo – tai rodo faktas, kad specialių vaidinimų vaikams
atsiradimą lėmė atsitiktinės, visiškai komercinės priežastys. Kadangi teatrai
buvo vangiai lankomi kelias savaites iki šv. Kalėdų, teatrų savininkai šią
spragą bandydavo užpildyti vaikiškais spektakliais. Kalėdų vaidinimai ilgą
laiką buvo bene svarbiausia profesionalaus vaikų teatro forma. Pirmasis
valstybinis vaikų teatras įsteigtas 1919 m. Vengrijoje. Pasibaigus revoliucijai
Rusijoje ir kitose socialistinėse šalyse ideologiniais sumetimais buvo
kuriami vaikų teatrai. Panaši situacija susiklostė ir Lietuvoje. Sovietinės
okupacijos metais vaikų ir jaunimo auklėjimas buvo prioritetinė valstybės
sritis, kasmet valstybiniai teatrai privalėjo pastatyti bent po vieną spektaklį
vaikams didaktine ir socialine tematika. Beje, dažniausiai būdavo skiriami
jauni debiutuojantys režisieriai, nes spektakliai vaikams iki šiol užima „neprestižinę“
vietą teatrų repertuare, apie juos retai rašo profesionalioji kritika,
jie dažnai statomi atmestinai ir tik todėl, kad to reikalauja nuostatai,
nutarimai, festivaliai ir t. t. Situacija nepasikeitė ir nepriklausomoje Lietuvoje.
„Keistuolių“ teatro režisierius Aidas Giniotis viename iš paskutiniųjų
savo interviu patvirtino, kad „aktoriai gėdijosi vaidinti dvyliktos valandos
1
Zaborskaitė V. Prie Lietuvos teatro ištakų. Vilnius: Mokslas, 1981.