visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas
visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas
visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
102<br />
Krescencijus Antanas Stoškus<br />
Antropologinių teatro pagrindų<br />
eskizas<br />
jos ar kino filmų, įspūdingų suaugusiųjų pasakojimų ar perskaitytų knygų.<br />
Žaidimas vaikui suteikia unikalią galimybę pabūti tuo, kuo nori būti, šiuo<br />
atveju – kariu, nesvarbu, savu ar svetimu. Jam svarbiausia peržengti savo<br />
natūralių galimybių ribas ir pagyventi tame suaugusiųjų pasaulyje, kurį visada<br />
mato tik iš apačios ir kurio reikšmingumą jis trokšta pats pajusti. Vienintelis<br />
būdas – persikūnijimas. Vaikus traukia ir galimybė patiems įsivesti<br />
žaidimo taisykles ir iš realaus gyvenimo pereiti į karinio žaidimo pasaulį.<br />
Transformacija prasideda nuo sutartinių sąlygų įsivedimo: tarkime, kad...<br />
Ir pratybos, ir šachmatai jas iš anksto užduoda ir kiekvienam vaidmens<br />
atlikėjui privalu jų laikytis. Žaidimo taisyklės įsivedamos susitarimu arba<br />
vieno vaiko apsisprendimu ir modifikuojamos paties žaidimo eigoje.<br />
Nuo žaidimo – bene trumpiausias žingsnis į teatrą, kuris kartais vadinamas<br />
tiesiog saugusiųjų žaidimais. Froidistiškai kalbant, tikriausiai tai<br />
būtų kultūrinė žaidimo sublimacija, bet ne daugiau. M. Bachtinas pagrįstai<br />
teigia, jog esminis teatro skirtumas – vaidmens rodymas publikai, tačiau<br />
jo neįžvelgia karnavaluose. Publika koreliuoja su eksponavimu, rodymu:<br />
kur pasirodo publika, atsiranda ir rodymas, o kur rodoma, ten jau yra ir<br />
publika. Tačiau karnavalai vis dėlto yra reginiai. Vaikai žaidžia sau patiems.<br />
Kiti – pašaliniai, gyvenantys pasaulyje, iš kurio vaikai išėjo. Pasipainioję<br />
žiūrovai juos trikdo: vaikai ima reaguoti į jų reakcijas, pozuoti, nyksta buvimas<br />
savo pasirinktame vaidmenyje, ir žaidimas griūva. Jie dar neįstengia<br />
atsidėti vaidmeniui ir rodyti jį publikai, bet žaidimui to ir nereikia. Teatrinis<br />
vaidmenų rodymas (personažų kūrimas, charakterių, būsenų, minčių,<br />
interesų, veiksmų, įvykių, situacijų išdėstymas, jų susidūrimų psichologinis,<br />
sociologinis ar antropologinis motyvavimas ir pan.) nėra nei pačių<br />
aktorių pasirodymas, nei jų pramogai tarnaujantis žaidimas. Žaidžiantiems<br />
artistams gresia pavojus pasilikti su savimi, užsimiršti ir atitrūkti nuo publikos,<br />
o jų pačių rodymasis, afišavimasis reiškia meno pakeitimą autoreklama,<br />
todėl visada atrodo vulgariai ir pretenzingai. Menas yra pačiame<br />
viduryje tarp tų kraštutinumų. Teatro subtilybės prasideda ten ir tada, kur<br />
ir kada rodymas priartėja prie atrodymo.<br />
Tai pats svarbiausias, bet anaiptol ne vienintelis teatro skiriamasis požymis.<br />
Vaikai siužetinius vaidmenis atlieka taip, kaip jiems patinka. Vaidmenų<br />
vertė nepriklauso nuo jų atlikimo kokybės ir būdo. Todėl vaikų<br />
atliekami vaidmenys visada yra improvizaciniai ir kitokie būti negali. Teatro<br />
rodymas kitiems reikalauja profesionalumo, todėl aktoriai mokosi ne
Change language