visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas
visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas
visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Krescencijus Antanas Stoškus<br />
Antropologinių teatro pagrindų<br />
eskizas<br />
gali spręsti kiti žmonės. Tai du visai skirtingi pasauliai, galintys tik imituoti<br />
bendravimą ir susikalbėjimą. Jeigu būtų tik dvi tokios realaus asmens<br />
manifestacijos, iš tikrųjų joks bendravimas būtų neįmanomas. Bet asmuo<br />
turi ir trečią manifestaciją, kurioje kūnas ir siela sutampa, – tai Veidas.<br />
Šiomis trimis antrojo laipsnio manifestacijomis – Kūnu, Siela ir Veidu –<br />
pasireiškia realus asmuo. Kad būtų išvengta nepatogaus termino „antrojo<br />
laipsnio manifestacijos“, kuriuo nusakomas asmuo, skirtingai nuo pirmojo<br />
laipsnio savimonės, arba Sielos, manifestacijų, toliau jas vadinsime personomis.<br />
Taigi asmuo yra individuali žmogiškoji realybė, atsiskleidžianti<br />
trimis personomis arba tiesiog egzistuojanti trijose personose. Kiekviena iš<br />
tų personų atlieka skirtingą vaidmenį. Svarbiausias čia mums yra trečiosios<br />
personos, t. y. Veido, vaidmuo.<br />
5. Žinoma, veidas priklauso kūnui, bet jis mažiau ir kartu daugiau negu<br />
kūnas: jis – kūno dalis, kuri kalba. Pirma, veidas (akys, lūpos, smakras, antakiai,<br />
ne tik mimika, juokas, aimanos, verksmai, bet ir artikuliuotų garsų<br />
žodžiai) yra labiausiai individualizuota ir išraiškingiausia kūno dalis; dėl<br />
to ji natūraliai atlieka dvi fundamentalias funkcijas: (1) atveria sielos (psichikos)<br />
būsenas bei jų pokyčius (ekspresija) ir (2) reprezentuoja asmens<br />
individualumą, pagal kurį atskiriamas vienas asmuo nuo kito. Veidas visada<br />
atsiveria dvejopai: spontaniškai ir valingai. Spontaniškiausiai atsiveria<br />
maži vaikai, menkiau įgudę, nelabai racionalūs ir į kultūrą paviršutiniškai<br />
teįaugę žmonės. Bręstant savimonei, žmogus savo spontaniškas išraiškas<br />
paprastai ima kontroliuoti: vieni jas slepia po kokia nors susikurta apsaugine<br />
dengiamąja kauke (pvz., abejingumo, orumo, valingumo), kiti naudoja<br />
tam tikrus kaukių rinkinius, treti tiesiog jas transformuoja į kitas išraiškas,<br />
kurias esamoje padėtyje laiko tinkamesnėmis. Pastaruosius gebėjimus, žinoma,<br />
labiausiai būna išugdę profesionalūs vaidintojai. Santykis tarp spontaniškų<br />
ir valingų išraiškų yra visada individualus, todėl labai naiviai atrodo<br />
visi bandymai išaiškinti, „kaip skaityti žmonių mintis iš jų gestų“?<br />
Individualizuotų išraiškos „kalbų“ paprastai išmokstama tik bendraujant<br />
tarpusavyje akis į akį.<br />
Kas išmoksta savo valingomis išraiškomis atsiverti, tas jau moka ir valingai<br />
užsidaryti. Dėl šių galimybių kiekvienas subrendusio, civilizuoto ir<br />
racionalaus žmogaus sielos atsivėrimas yra ir tam tikras jo užsidarymas.<br />
Tačiau kiekvienas užsidarymas (nutilimas, nutylėjimas, prisidengimas, apėjimas,<br />
išsisukinėjimas, nepasakymas) visada ką nors atveria. Dėl visų šių<br />
89
Change language