visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

Eligijus Daugnora
„Vilkolakio“ dramaturgija ir
liaudies vaidinimo tradicija
ir teatro teoretikas laikėsi romantinio požiūrio) akcentuoja žaidybinį teatro
pradą, nors apeiginio dramos pobūdžio neatmeta, suteikdamas jam
formos vaidmenį: „Apeiga savo esme yra ne tas, ką mes norime parodyti
kitiems, bet tas, kurio pagalba mes išreiškiame giliausius savo norus, didžiausius
savo prašymus ir vargus“ 1 , apeiga savo ritmingumu suteikianti
„žaismės chaosui“ formą. Vis dėlto teatras rodo tai, „kas reikalinga slėpti
nuo svetimų akių, kas reikia marinti, kas viršiausias idealas kiekvieno
dievobaimingo“ 2 , tad yra ne sielos, o kūno šventė, todėl nuolat jaučiama
įtampa tarp Bažnyčios ir teatro.
Dėstydamas tokias pažiūras A. Sutkus žengia dar toliau – akcentuoja
teatro, peržengiančio rampą, naikinančio ribą tarp aktoriaus ir žiūrovo,
darančio juos spektaklio bendraautoriais, svarbą. Tai jau gyvo, socialaus
teatro, kuris pats žengia į žiūrovų salę, o ne reikalauja iš žiūrovo įsijausti į
scenos vyksmą, propagavimas. Tokiame teatre ir žodžiui, dramaturgo tekstui,
tenka ne pagrindinis, o tik pagalbinis vaidmuo, „kur kas svarbesnė kita
vaidinimo dalis, kada aktoris kūno, gesto ir mimikos pagalba pats kuria
brangią pasaką“ 3 . A. Sutkus tikriausiai pirmą kartą mūsų dramos teorijoje
atmeta teatro iliustratyvumą, reikalauja veiksmingumo, aktorių, o ne
dramaturgą iškelia į pagrindinius teatro kūrėjus. Toks teatras yra veiksmo
poezijos, o ne teksto poezijos teatras. Naujojo teatro dramaturgas „
ateis prie aktorio kaip draugas, o ne despotas, ir duos jam aukščiausią pantomimos
momentą formuojantį žodį“ 4 . Tokie dramos veikalai, A. Sutkaus
nuomone, turėtų remtis liaudies menu, tautosaka ir psichologijos išmanymu.
To paties iš lietuviškojo teatro straipsnyje „Iš mūsų vaidybų“ reikalavo
ir B. Sruoga. Šie dalykai buvo svarbūs „Vilkolakio“ teatre, nors kitur,
pavyzdžiui, Tautos teatro spektakliuose, režisuotuose to paties A. Sutkaus,
jie sunkiau skynėsi kelią, užleisdami vietą romantiniam patosui ir Vydūno
dramaturgijai.
Prieš aptariant „Vilkolakio“ dramaturgiją, reikia išskirti du pagrindinius
šio teatro gyvavimo ir veiklos etapus. Pirmajame (1920–1921) „Vilkolakis“
reiškėsi labiau kaip satyrinis kabaretas, kurio vaidinimus sudarė
kelios tarpusavyje nei siužetu, nei forma nesusijusios scenelės, koncertiniai
23
1
Sutkus A. Sena ir nauja vaidyba. Dienovidis, 1920, 67.
2
Ten pat, 71.
3
Ten pat, 74.
4
Ten pat, 76.