visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

66
Aleksandras Guobys
Pasitinkant Vilniaus nacionalinio dramos
teatro 70-metį: 1940–1941 m. sezonas
Ne atsitiktinai spektaklyje režisierius R. Juknevičius labiausiai akcentavo
revoliucinės romantikos patetiką ir daug dėmesio skyrė masinėms
scenoms. Su dailininku V. Palaima jis sukūrė vadinamąsias triukšmo brigadas,
kurios tarsi orkestras imitavo vaizduojamųjų įvykių foną: traukinio
judėjimą, mūšių batalijas, žūtbūtinių kovų reginį karo gaisrų nutviekstame
dangaus fone. Buvo siekiama parodyti žiūrovui naujos eros žengimą per
planetą. Tokios teatro krypties reikalavo komunistų partija ir Vyriausybė:
kurti naujos formos ir socialistinio turinio tautinę kultūrą 40 . Šis dėmesys
sovietiniam teatrui buvo skatinamas ne vien rezoliucijomis ir rekomendacijomis,
bet ir Vyriausybės padėkomis bei premijomis 41 .
Spektaklį tuomet palankiai vertino B. Sruoga, P. Vaičiūnas, J. Šimkus,
A. Vengris ir kt. Recenzentai akcentavo pastatymo originalumą ir didingumą,
didelio temperamento charakterius, meistriškus dialogus, ryškias situacijas.
Tačiau šis pasakojimas būtų neišsamus, jei paskutinis 1940–1941 m.
sezono spektaklis, sulaukęs tiek daug panegirikos, taip ir liktų apipintas
sovietinės teatrologijos legendomis. O juk tiesa tokia: tai buvo tik Maskvos
Dailės teatro spektaklio kopija, kurios originalą 1927 m. sukūrė režisieriai
Konstantinas Stanislavskis ir I. Sudakovas. Todėl ir išvada turėtų būti kitokia
nei iki šiol: „Šarvuotis 14–69“ nubrėžė ne revoliucinės romantikos, o
prievartinę svetimų idėjų ir meninių galimybių kryptį, kuri Lietuvos teatre
išryškės jau po karo.
Šiandien R. Juknevičiaus 1941 m. „Šarvuotį 14–69“ galime suvokti
kaip metaforą – iš Rytų tas traukinys, palikdamas kruvinus pėdsakus, dundėjo
per visą Rusiją, kol pasiekė Lietuvą. O čia, šnypšdamas ir kaukdamas,
geležiniais ratais ir klaikaus siaubo džeržgesiu be gailesčio traiškė Lietuvą,
jos ramaus ir sėslaus būdo žmonių buitį ir svajones. Kitas klausimas: ar šito
siekė R. Juknevičius? Juk studijuodamas Maskvoje jis savo akimis matė
baisųjį terorą, nuvargusį, iškamuotą Rusijos žmogų. Akivaizdus pavyzdys –
jo mokytojo, režisieriaus Vsevolodo Mejerholdo sušaudymas 1939 m.
Kalbėdami apie pirmojo sezono teatro repertuarą, norėtume akcentuoti
lietuviškos dramaturgijos kūrinių pastatymų svarbą. Tai didžiulis R. Juknevičiaus
ir viso kolektyvo triumfas. Būtina prisiminti, ko siekė ir ką
dainavo visa Lietuva per tuos 20 Vilniaus okupacijos metų: „Ei, pasauli,
mes be Vilniaus nenurimsim!“ Todėl ne atsitiktinai šiame ką tik atidary-
40
V LKP(b) suvažiavimas. Kaunas, 1941, 74–77.
41
Lietuvos teatrai, 1958, Nr. 2, 5–9.