visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas
visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas
visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
48<br />
Jūratė Grigaitienė<br />
Spektaklis kaip žaidimas<br />
Lietuvos teatre<br />
tys paukščiai scenoje sudarydavo trikampį, ir gerai įsiklausius buvo galima<br />
išgirsti į tolimus kraštus ištremtų mūsų tautiečių tragedijos atgarsius.<br />
Vienas mėgstamiausių vaikų etiudų – „Sniego senis“. Lauke žiema,<br />
prikrenta daug balto puraus sniego. Vedėjas paprašo žiūrovų kuo stipriau<br />
pūsti, kad susidarytų pūgos įvaizdis. Sniego iliuziją vaikiško žaidimo principu<br />
kūno plastika sukuria aktoriai. Po sceną plastiškai judėdami „skraido“<br />
aktoriai – snaigės ir, nukritę ant žemės, užpildo savo kūnais – sniegu visą<br />
erdvę. Gerasis berniukas (akt. S. Bareikis), atėjęs į kiemą, pradeda lipdyti<br />
Sniego senį. Aktorius – berniukas iš pradžių rankomis suformuoja<br />
menamą sniego kamuoliuką, pamažu virstantį vis didėjančiu sniego kamuoliu.<br />
Vėliau ritinėja scenoje gulinčius aktorius – sniegą, juos grupuoja<br />
ir taip „lipdo“ senį. Tvirtesnio sudėjimo aktorius lieka apačioje, o lengvesnis<br />
keliamas į viršų. Tokiu žaidybiniu principu suformuojama gyva<br />
trijų dalių konstrukcija. Svarbiausias viršuje esantis aktorius – galva (akt.<br />
S. Jakubauskas), kuriam berniukas ant galvos uždeda kepurę ir apvynioja<br />
kaklą spalvingu dryžuotu šaliku. Vedėjas vis klausia vaikų: „Ko dar trūksta<br />
Besmegeniui?“ Salėje sėdintys vaikai, paprastai vienas per kitą šaukdami,<br />
vardija trūkstamus senio atributus: „Morkos, kepurės, akių, šluotos“ ir t. t.<br />
Gerasis berniukas (akt. S. Bareikis) išpildo visus žiūrovų pageidavimus, kol<br />
galų gale, taip smagiai bežaisdamas su sale, „nulipdo“ Sniego senį. Įdomu,<br />
kad akys atsiranda, kai aktorius – berniukas paliečia pirštu užmerktą voką<br />
ir akis staiga atsimerkia, šluota padaroma iš ilgų į viršų iškeltų merginų aktorių<br />
plaukų kuokštų, šypsena nupiešiama brėžiant lanką ranka ir t. t. Bet<br />
čia, į kiemą, ateina blogasis berniukas (akt. Olegas Ditkovskis) ir sugriauna<br />
Sniego senį. Vedėjas kreipiasi į vaikus prašydamas pagalbos. Šioje vietoje<br />
prasideda įdomiausia žaidimo dalis – vaikai kūlversčiais lipa į sceną, ritinėja<br />
gulinčius aktorius – sniegą po sceną ir taip savarankiškai „nulipdo“<br />
Besmegenį. Didžiausia rizika būdavo, kai reikėdavo „įstatyti“ akis, nes viršuje<br />
esančiam aktoriui S. Jakubauskui visuomet grėsė realus pavojus, kad<br />
vaikai, netyčia pirštu per stipriai spustelėję, gali išdurti akį. Nulipdę senį<br />
vaikai žaisdavo, eidavo aplink jį rateliu, sakydavo eilėraščius, dainuodavo<br />
daineles. Ši scena buvo laisva improvizacija, o etiudo siužeto dinamika ir<br />
pabaiga visiškai priklausė nuo vaikų išradingumo.<br />
Kitas smagus etiudas – „Peliukas ir Liūtas“. Į paplūdimį atėjęs įspūdingos<br />
išvaizdos Peliukas demonstruoja savo fizinę jėgą bei sumanumą jį<br />
stebinčioms Pelytėms. Pavyzdžiui, Peliukas „neria“ nuo scenos į žiūrovų
Change language