visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

Krescencijus Antanas Stoškus
Antropologinių teatro pagrindų
eskizas
dmenis ir iki amžiaus galo išvis niekur neapsistojančių. Be to, kiekvienas
žmogus savo gyvenimą kuria, atlikdamas daugybę socialinių vaidmenų, o
pagrindinių vaidmenų atlikimas formuoja jo gyvenimo stuburą. Kokie vaidinimai,
tokie personažai: kurdamas savo gyvenimą, žmogus kuria ir save
patį. Jis tampa tuo, kuo paverčia savo gyvenimą. Žmogus save kuria ne tik
gyvenimo būdu, bet ir tiesiogiai save keisdamas, su savimi bendraudamas
ir identifikuodamasis. Tai reiškia, kad jis gali orientuotis į tai, kad (a) išliktų
toks, koks jau yra; (b) bėgtų nuo savęs, kad pasidarytų toks, kaip visi; (c)
savarankiškai ugdytų savo individualumą tam, kad atliktų gyvenimo vaidmenį,
arba misiją, kurios be jo niekas kitas negalėtų įvykdyti. Tokiems
uždaviniams išspręsti būtini įsivaizduojami vaidmenys ir jas reprezentuojančios
kaukės. Buitinėje mąstysenoje yra įsitvirtinęs požiūris, kad visos
kaukės yra pavojingos, nes dengia, meluoja arba rengia klastą. Iš tikrųjų
kaukių vaidmenys be galo įvairūs. Vieniems žmonėms kaukės labiau reikalingos
prisidengti, apgauti, gundyti, dėmesiui nukreipti, o kitiems – jiems
patiems bręsti, augti, tobulėti: jie užsideda autoritetingų personažų kaukes
vien tam, kad jos suaugtų su jų pačių veidu ir priartėtų prie jų idealiojo Aš.
Mėgdžiodamas pavyzdžius asmuo tampa tuo, kuo trokšta būti. Gyvenime
vaidinimai (ir jų kaukės) daro žmones tuo, kuo jie nori būti ir atrodyti, o
teatre – tuo, ką jie nori parodyti. Žinoma, atrodyti galima tik pasirodant,
bet nuo pasirodymo iki noro save parodyti, išstatyti, eksponuoti (garbėtroškos
ambicijų, maskuojamojo įvaizdžio ir autoreklamos) yra didžiulis
atstumas. Tai jau gyvenimo teatras, bet ne menas, o agresyvus ekshibicionizmas,
egocentrizmas, prostitutiškas kabinimasis ant kaklo, kadangi jo
aktoriai eksponuoja, išstato, perša ir nežmoniškai nuvertina save. Teatro
aktoriai spektaklyje visada pasirodo droviai prisidengę (žinoma, tiek, kiek
jie apskritai yra aktoriai), savaip nusišalinę, užsimiršę, užsisklendę, paskendę,
pasislėpę po savo vaidmenimis. Tik po spektaklio, išeidami nusilenkti,
jie sugrįžta patys į save ir kartais atrodo lyg nukritę iš dangaus, sutrikę nuo
realybės. Publika eina į teatrą ne tam, kad patektų į privatų gyvenimą, bet
kad būtų įvesta į konvencinį, dirbtinį ir būtent dėl to visiems reikšmingą
pasaulį. Nuo aktoriaus asmens atitrauktų personažų vaidmenys atliekami
tik dėl jų visuotinio reikšmingumo. Pagrindinės gyvenimo sąlygos yra nulemtos
gamtos, visuomenės ir kultūros, todėl jo vaidmenys yra daugiau ar
mažiau primestiniai: jie turi būti vykdomi. Teatro vaidmenys yra taip pat
laisvai kuriami kaip ir žaidimų taisyklės. Ta laisvė nuo seno stebina ir glu-
99