visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas
visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas
visatekstis dokumentas (pdf) - KlaipÄdos universitetas
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Aleksandras Guobys<br />
Pasitinkant Vilniaus nacionalinio dramos<br />
teatro 70-metį: 1940–1941 m. sezonas<br />
Paskelbus šį „priesaką“, teatro aktoriai suvaidino literatūrinį vaidinimą<br />
– B. Sruogos „Iš rytų šalelės“ (rež. R. Juknevičius). Aktoriai iškilmingai<br />
pranešė:<br />
Saulės tekančioj šviesoj<br />
Iš bakužių šiaudastogių,<br />
Iš vargelių bepasogių,<br />
It didžian skardžian varpan,<br />
Vilniaus miestan amžinan<br />
Susirinko Lietuva, naują buitį kurdama. 24<br />
Pirmojo sezono repertuarą teatras formavo dviem kryptimis. Greičiausias<br />
ir paprasčiausias būdas – perkelti dalį Kauno teatro spektaklių į Vilnių,<br />
nes dauguma aktorių buvo atėję iš Kauno valstybės teatro. Kaip žinome,<br />
lenkų okupacijos metais „Vaidilos“ teatrui nebuvo leidžiama statyti Didžiosios<br />
Lietuvos veikalų. Todėl dabar šis teatras pradėjo formuoti savo<br />
repertuarą iš žymiausių lietuvių autorių kūrinių. Pirmasis iš tokių perkeltų<br />
ir šiek tiek pakoreguotų spektaklių – K. Binkio „Atžalynas“ (Kauno valstybės<br />
teatre 1938 03 10 jį pastatė Borisas Dauguvietis). Į Vilniaus sceną<br />
šį kūrinį perkėlė režisierius Kazys Jurašūnas (1900–1975), Juozo Vaičkaus<br />
ir B. Dauguviečio mokinys. Iki tol jis dirbo Kauno valstybės ir Šiaulių<br />
dramos teatruose, inscenizavo lietuvių liaudies pasakas: „Tėvo palikimas“,<br />
„Eglė žalčių karalienė“, „Saulutė“. Pirmuosiuose Vilniaus dramos teatro<br />
spektakliuose vaidino Strazdelio tėvą („Prieš srovę“), Istoriką („Atžalynas“),<br />
Bosą („Viltis“).<br />
Atnaujindamas „Atžalyną“, K. Jurašūnas siekė, pasak Antano Vengrio,<br />
spektaklį „parodyti natūralesnį ir sušvelninti B. Dauguviečio šaržą“ 25 . Jis<br />
šiek tiek sutrumpino kai kuriuos monologus (Jasiaus, Direktoriaus), supaprastino<br />
paskutinį veiksmą. Iš naujų atlikėjų recenzentas išskyrė G. Jackevičiūtės<br />
Keraitienę ir ypač R. Juknevičiaus Tijūną, kurie „žymiai praplėtė<br />
autorių, pagilindami bei paįvairindami dramaturgo pateiktą medžiagą“ 26 .<br />
Šis spektaklis, kaip pasakojo režisierius B. Lukošius, priminė vilniečiams<br />
Jaunųjų teatro (1933–1934) išsakytus moralinius postulatus: kelias,<br />
kuriuo pasiryžome eiti, veda į mūsų laikais pamirštąją žmogaus širdį 27 .<br />
61<br />
24<br />
Vilniaus valst. teatro leidinys. Vilnius, 1940, 8.<br />
25<br />
Vilniaus balsas, 1940 10 16.<br />
26<br />
Ten pat.<br />
27<br />
Lietuvos aidas, 1933 11 14.
Change language