visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

32
Jūratė Grigaitienė
Spektaklis kaip žaidimas
Lietuvos teatre
spektakliuose vaikams, tai jiems atrodė privalomas ir nemielas darbas“ 2 . Su
apgailestavimu tenka konstatuoti faktą, kad nė vieno spektaklio vaikams
nėra sukūrę iškiliausi lietuvių režisieriai: E. Nekrošius, O. Koršunovas,
G. Varnas ir kt.
Nepaisant ne itin palankios kultūrinės terpės, XX a. aštuntajame dešimtmetyje
gimė keletas įdomių spektaklių vaikams, kurie išliko scenoje
keletą metų ir užaugino ne vieną žiūrovų kartą: „Pepė Ilgakojinė“ (rež.
V. Čibiras) ir „Bebenčiukas“ (rež. D. Tamulevičiūtė) Jaunimo teatre, „Vaikų
dienos“ (rež. I. Vaišytė ir J. Dautartas) Šiaulių dramos teatre, nepamirštamoji
Rūtos Staliliūnaitės „Merė Popins“(rež. G. Žilys), „Makakučio
nuotykiai“(rež. J. Vaitkus) Kauno dramos teatre ir kt. Šie spektakliai pasuko
vaikų teatrą novatoriška teatro-improvizacijos, teatro-žaidimo kryptimi,
žadinančia vaikų vaizduotę ir fantaziją. Tradicija žaisti pasaką, improvizuoti
ir išdykauti scenoje išliko gyvybinga iki šiol, ją tęsia naujos netradicinės
trupės, susikūrusios jau nepriklausomoje Lietuvoje – „Keistuoliai“, teatro
laboratorija „Atviras ratas“, „Teatriukas“, „Elfų teatras“, „Menas“, „Raganiukė“
ir kt.
Nors būta ir teigiamų slinkčių vaikų teatriniame žemėlapyje, teatro
kritikai, teatrologai vengia rimčiau analizuoti spektaklius vaikams ir jaunimui,
tačiau vieningai pripažįsta, kad būtina ugdyti naują žiūrovų kartą,
nes įtaigus spektaklis, pamatytas vaikystėje, išlieka emocinėje atmintyje
visą gyvenimą.
Straipsnio tikslas – aptarti Lietuvos vaikų teatro situaciją ir problematiką,
analizuojant tris žymiausius XX a. aštuntojo dešimtmečio spektaklius
vaikams („Pepė Ilgakojinė“, „Bebenčiukas”, „Vaikų dienos“) ištirti ir
pagrįsti pagrindinius spektaklio kaip žaidimo bruožus, savybes bei raiškos
ypatumus. Įrodyti, kad geriausi spektakliai vaikams ne kopijuoja suaugusiųjų
teatro modelius, bet kuria savitą pasaulį, artimą ir suprantamą vaikams.
Tyrimo objektas – pirmieji novatoriški etapiniai XX a. aštuntojo dešimtmečio
spektakliai vaikams, kuriuose ryškus žaidybinis-improvizacinis
pradas, artimas vaikų žaidimams, ir kurie padarė savotišką perversmą vaikiškame
teatrų repertuare.
Peržvelgę kultūrinę XX a. paskutiniųjų dešimtmečių spaudą („Literatūra
ir menas“, „Teatras“, „Kultūros barai“ ir kt.), aptikome vos vieną
2
Kalpokaitė V. Dialogas su kitais apie save. Kultūros barai, 2009 06 04.