visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

Petras Bielskis
Apie dabartį ir
istorinę sąmonę
logiją, ypač sakmių žanrą ir ten paieškoti dramatiškumo apraiškų. .
Etnologų, archeologų, kultūros bei baltų istorikų išpurenta mokslinė
dirva leistų ir teatrologams pasidairyti šioje tolimoje erdvėje teatrinių
reiškinių giluminių šaknų.“ Apie tuos dalykus jau seniai žinojo ir
žino, kalba ir rašo daugelis: „Persirengėlių atliekamas scenas, be abejonių,
galima laikyti liaudies dramos užuomazgomis“ (Skrodenis 1966, 292) 5 ;
„Mitinės būtybės sugeba greitai pasiversti kuo nors. Nekalbant apie velnio
artistinį virtuoziškumą, ragana gali kaipmat virsti ožka, kale, kiaule, pele,
vabalu ar net lydeka. Laumės irgi pasižymi dvilypumu. Virsti kuo nors
kitu yra teatro savybė“ (Bielskis 1999, 52) 6 ; „Persirengęs žmogus elgiasi
kaip visai kitas žmogus. Paaugliai (piemenų vaidinimai) atkuria suaugusiųjų
vestuves, netgi su intymiomis jaunųjų santykių scenomis“ (Buračas
1993, 261) 7 ; „Žmogaus noras būti kuo nors kitu yra toks senas ir didelis,
jis ir sudaro teatrinio jausmo pagrindą“ (Bielskis 1999, 61); „Mitologijos
objektas ne pasaulis ir jo daiktai, bet tai, ką žmogus galvoja apie pasaulį,
daiktus ir save patį“ (Greimas 1990, 29) 8 ; „Mūsų liaudies mitinė mąstysena
geriausiai atsispindi sakmėse“ (Bielskis 1999, 47). Esama ištisų skyrių, kur
mitologija, sakmės ir kalendoriniai ženklai nagrinėjami teatriniu požiūriu:
„Žmogus yra aktorius metafiziniame teatre. Demonai ir kosminis teatras.
Teatras atsiranda, kai gamtos nebepakanka. Ritualinis pasaulis virsta sociologiniu.
Kolektyvinė teatrinės kultūros forma pagrindiniais elementais
turėjo liesti daugmaž visus Didžiosios Lietuvos katalikus“ (Kavolis 1994,
405) 9 . V. Maknio veikale irgi akcentuojama: „Mums tenka vaduotis dar neapibendrinta
medžiaga – įvairiais apeigų, papročių aprašymais bei etnografinėmis
apybraižomis – ir dairytis analogijos į kitų tautų atitinkamos srities
mokslininkus“ (Maknys 2009, 10) 10 . Mokslinėje praktikoje reiškinys, kai
pateikiant mintį, jau skelbtą ankstesniuose darbuose, nenurodomi šaltiniai,
vertinamas labai negatyviai.
13
5
Skrodenis S. Liaudies dramos užuomazgos lietuvių kalendorinėse apeigose. LMA
darbai, A serija, 2 (21). Vilnius, 1966, 292.
6
Užgavėnių persirengėlius ir jų rodomus dalykus galima laikyti liaudies komedija,
kur veiksmas ir pokalbiai buvo improvizuoti. Žr.: Bielskis P. Lietuvos klojimo teatras.
Klaipėda, 1999, 52.
7
Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis, 1993, 261.
8
Greimas J. Tautos atminties beieškant. Vilnius: Mokslas, 1990, 29.
9
Kavolis V. Nuo metafizinio teatro į apšvietos baimę. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga,
1994, 405, 406, 409, 411, 420.
10
Maknys V. Teatro elementų raida. Raštai, t. 2. Vilnius, 2009, 10.