visatekstis dokumentas (pdf) - Klaipėdos universitetas

Krescencijus Antanas Stoškus
Antropologinių teatro pagrindų
eskizas
ne tik jo asmens Kitas, bet ir iš jo gyvybę gaunančio anksčiau sukurto personažo
Kitas. Kai asmuo užsideda drakono kaukę, jis daro iš savęs drakoną,
kuris yra ne tik nauja jo manifestacija, bet kartu ir kiniško drakono vaizdinio
žmogiškasis įkūnijimas, paverčiantis jį veikiančiu personažu. Įspūdinga
„sutartis“: asmuo perleidžia drakonui savo kūno gyvybines galias, kad iš jo
perimamo vaidmens (įsivaizduojamų funkcijų) sukurtų ir pastatytų greta
savęs savo paties drakoną.
Vaizduojamųjų kaukių kategoriją geriausiai reprezentuoja apeiginės,
karnavalinės ir teatrinės kaukės. Jos ne tik pagaminamos kaip visi kiti daiktai,
bet ir ateina iš tam tikros etninės, pramoginės ar meno tradicijos. Nors
jos, kaip ir dengiamosios kaukės, paslepia veidą, bet kartu ir užduoda vaidmenį
(vaidmenis): vaizduoja kokį nors personažą, išryškina (hiperbolizuoja,
deformuoja, transformuoja) jo bruožus ir nurodo (primena, daro
aliuzijas), koks turėtų būti jo atliekamas vaidmuo. Čia jau galime įvardyti
trečiojo lygmens triadą: kaukę, vaidmenį ir vaidinimą. Tik tokiose triadose
kaukės palaiko reikšmių apykaitą su savo vaidmenimis. Mitiniai įvaizdžiai
bei pasakojimai suteikia apeiginius vaidmenis, kaukės paženklina jų buvimą,
o vaidinimai susieja kaukes su žinomais vaidmenimis. Vaidininimas
kyla iš gyvojo žmogaus fantazijos, bet kad pateisintų uždėtos kaukės prasmę,
vaidintojas turi žinoti arba surasti jai tinkamus mitinius siužetus.
Apeiginių ir karnavalinių kaukių personažai gali būti užduoti tos pačios
mitologijos tradicijos, tačiau vaidmenų atlikimas šiose srityse jau yra
skirtingas. Apeiginiai personažai reikalauja kruopštaus maginių apeigų atlikimo,
kad jų veiksmai užtikrintų tinkamą tvarką gamtoje ir gimininės
bendruomenės gyvenimo sėkmę. Kaukės čia yra pritaikytos atitinkamoms
apeigoms atlikti, o šioms būtinos jas atitinkančios vaizduojamosios kaukės.
Vakarų karnavaliniai personažai, iš dalies paveldėję romėniškas saturnalijų
tradicijas, pritaikyti pramoginiams masinio juokavimo renginiams, artėja
prie lengvojo žanro teatro reginiams būdingų personažų. Tačiau, kaip pažymi
M. Bachtinas, jie vis dėlto neturėtų būti laikomi teatro reiškiniais.
Tai greičiau tipiški žaidimų ir pasilinksminimų personažai: juokdariai,
kvailiai, nykštukai, dresuotojai, fokusininkai, stipruoliai, „mokyti“ žvėrys.
Ne visada jie pažymėti dengiamosiomis kaukėmis, bet visada skiriamosiomis,
t. y. rodančiomis, kokių vaidmenų galima iš jų tikėtis. „Pagrindinis
karnavalinis šios kultūros branduolys visai nėra grynai meninė teatrinių
reginių forma ir apskritai nepriklauso meno sričiai. Ji yra tarp meno ir
97